Agatha Isobel, Denisas Kolomyckis ir jų paroda "SELF"
2013 04 12
SPAUDOS PRANEŠIMAS
Balandžio 12 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) atidaroma Agatha Isobel ir Deniso Kolomyckio paroda „SELF“. Parodos pavadinimas – nuoroda į menininkų individualias patirtis, išgyvenimus, apimančius sąmonės mentalines būsenas, aiškinantis savojo „aš“ tapatybes.
Pasitelkdami įvairias vaizdines raiškos priemones ir technikas, A. Isobel ir D. Kolomyckis savąjį „aš“ suvokia kaip objektą, tam tikrą darinį, formuojamą tiek išorinio, tiek vidinio pasaulių. Tačiau kūriniai, arba materializuoti „aš“ dariniai, – tai ne akistata su sociopolitine situacija, bet bandymas suvokti savojo „aš“ įvairiapusiškumą. Gilindamiesi į šią problematiką, abu menininkai, sutelkia dėmesį į fundamentalius dalykus, skirtingus savęs suvokimo būdus ir momentus, kurie paverčiami tiek sąmonės, tiek pasąmonės projekcijomis.
Sąmonės–pasąmonės, racionalumo–iracionalumo santykis menininkų kūriniuose, įvardintuose „Self portrait“, įgyja siurrealistinio atspalvio, formuoja simboliais ar metaforomis grįstą asmenybės suvokimą, jos transformacijos įvaizdinimą. Šiuose kūriniuose „SELF“ interpretuojama kaip pastovi kaitos būsena, reflektuojama skirtingais, dažnai deformuoto vaizdo pavidalais.
Kaita, kaip nuolatinė asmens sąmonės būsena, akcentuojama ir D. Kolomyckio darbe „Kabantys sodai“ bei A. Isobel – „Sąmonės laukai“. Šiais kūriniais perteikiami skirtingi menininkų požiūriai į dėsningą ir nuolatinį sąmonės kaitos procesą, kuris tapatinamas ir su gyvąja gamta, ir su beribe visata.
Ši jaunų menininkų paroda – bandymas įprasminti, kaip kiekvienas mūsų pasitelkę sąmonę, patys save su/kuriame, formuojame savąjį „aš“. Tai – „kūryba“, neturinti ribų, kadangi žmogus, kaip objektas, gali nuolat kurti vis iš naujo ir kiekvieną kartą vis kitaip.
Agatha Isobel (Jovita Misevičiūtė, g. 1986) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Studijavo menotyrą Vytauto Didžiojo Universitete Kaune.
2011 metais sukūrė trumpo metro filmą „Delirium of Love”, kuris buvo pristatytas „Vilnius Film Short“ festivalyje (2012). Teatrinis performansas pagal E. A. Poe kūrinį „Mesmeric Revelation” 2012 metais pristatytas „Fluxus ministerija“ (Kaunas) parodoje „[SEANSAS]“.
Denisas Kolomyckis (g. 1992) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Choreografas, režisierius, aktorius. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, baleto skyriuje, nuo 2009 m. studijavo Londono šokio ir dramos konservatorijoje (Conservatoire for dance and drama). D. Kolomyckis yra pristatęs savo darbus skirtinguose Europos ir Amerikos miestuose. Dėstė šiuolaikinį šokį Vilniaus dailės akademijoje.
CURATORS/KURATORIAI - dr. AUŠRA TRAKŠELYTĖ, ERIKA LASTOVSKYTĖ
VISA TAI NE SAPNAS:ADOLFO MEKO GYVENIMAS IR KŪRYBA
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) kovo 1 d. 18 val. atidaroma Lietuvoje mažai žinomo JAV nepriklausomo kino atstovo Adolfo Meko (1925-2011) gyvenimo ir kūrybos retrospektyva.
Adolfas Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu žinoti, kad gyvenimo nelepintas Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie Jono Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautorius, kartu su broliu Jonu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“, tačiau buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, taip pat vienas iš talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgiamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų Adolfas Mekas ugdė ir įtakojo būsimus kino kūrėjus.
Retrospektyvoje pristatoma gana plati, Lietuvoje nedemonstruota Adolfo Meko kūrybos ir veiklos skalė. Parodoje pristatoma foto paroda apie jo gyvenimą ir kūrybą – šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų. Atskirai pristatomi 1996-2003 Bardo koledže skaitytų paskaitų video įrašai. Taip pat demonstruojami Adolfo Meko mokinių trumpo ir pilno metražo kino ir animaciniai filmai.
Retrospektyvos rengėjas: JMVMC Kuratoriai: Artūras Jevdokimovas, Kęstutis Šapoka Retrospektyvos rėmėjai: JAV ambasada Lietuvoje Partneriai : Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas (Kaunas), Galerija 101 (Kaunas), kino teatras „Romuva“ (Kaunas), Klaipėdos universiteto menų fakultetas (Klaipėda), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras(Klaipėda).
Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba
All this is not a fantasy: the life and work of Adolfas Mekas
2012-11-27
Lietuvoje mažai žinomo JAV nepriklausomo kino atstovo Adolfo Meko (1925-2011) gyvenimo ir kūrybos retrospektyva. Adolfas Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu žinoti, kad gyvenimo nelepintas Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie Jono Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautorius, kartu su broliu Jonu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“, tačiau buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, taip pat vienas iš talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgiamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų Adolfas Mekas ugdė ir įtakojo būsimus kino kūrėjus.
Retrospektyvoje pristatoma gana plati, nedemonstruota Lietuvoje Adolfo Meko kūrybos ir veiklos skalė. Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma foto paroda apie jogyvenimą ir kūrybą – šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų. Atskirai pristatomi 1996-2003 Bardo koledže skaitytų paskaitų video įrašai, taip patkolegų, mokinių atsiminimų apie Adolfą Meką, jam mirus, video įrašas.
Anot, vieno Adolfo Meko kolegų John Pruitt, kad ir ką darytų Adolfas Mekas, jis tai darė su nuostabiai komiška, maištinga dvasia ir meile gyvenimui.
JMVMCkino salėje demonstruojami Adolfo Meko mokinių trumpo ir pilno metražo kino ir animaciniai filmai. Retrospektyvą papildo Bard koledžo profesoriaus John Pruitt paskaita apie Adolfą Meką Vilniaus dailės akademijoje, taip atskira Adolfo Meko ir jo mokinių pilno metražo kino filmų peržiūra Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Paroda ir kino peržiūros bus perkeltos į Kauną ir Klaipėdą (detalų renginių datų ir dislokacijų sąrašą galima rasti JMVMC internetinėje svetainėje http://www.mekas.lt/ ).
KUR:Jono Meko Vizualiųjų menų centras
Gynėjų g.14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilnius Tel. 8 698 26752 El. p. info@mekas.lt
Taip pat: Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas (Kaunas), Galerija 101 (Kaunas), kino teatras „Romuva“ (Kaunas),Klaipėdos universiteto menų fakultetas (Klaipėda), KKC Parodų rūmai (Klaipėda).
KADA: 2012. 11. 27 / 13.00 Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita „Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomo kino ikonoklastas“. Vilniaus dailės akademijoje (Maironio g. 3).
2012. 11. 27 / 18.00Parodos Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba atidarymas, susitikimas su Adolfo Meko žmona Pola Chapelle ir prof. John Pruitt Jono Meko vizualių menų centre (Gynėjų g. 14).
Retrospektyvos rengėjas: JMVMC.
Kuratoriai: ArtūrasJevdokimovas, Kęstutis Šapoka.
Retrospektyvos rėmėjai: JAV ambasada Lietuvoje
Retrospektyvospartneriai: Re:Voir, Šiuolaikinio Meno Centras, Vilniaus Dailės Akademija, Kino
teatras „Romuva“, Galerija 101, Klaipėdos kultūrų komunikacijų
centras, Klaipėdos Universitetas.
Atidarymas 2012 lapkričio 27 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre
Jono Meko vizualiųjų menų centre šiandien pristatomas vienas pirmųjų graffiti fotokatalogų
2012-02-23
Šiandien, 19 val., Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 14, Vilnius) įvyks vieno pirmųjų graffiti fotokatalogų Lietuvoje pristatymas. Katalogą išleido praėjusių metų lapkritį duris Vilniujeužvėrusi ir savo veiklą į Kauną kelianti „Fluxus Ministerija“.
„Fluxus Ministerijos“ projekto globėjo Artūro Zuoko teigimu graffiti gatvės meną reikia geriau pažinti, o paprasčiausios terlionės ant sienų, piktinančios gyventojus ir miestų tarnybas, klaidingai pavadinamos graffiti.
„Diskusijos, kur ir kaip galima piešti, tampa konfliktų priežastimi. Miestas nėra sterili ligoninės operacinė, todėl tinkamoje vietoje ir netikėtas graffiti piešinys ar gatvės užrašas mums primena, kad gyvename erdvėje, kur savo pareiškimą miestui bei pasauliui galima pateikti ir tokiu originaliu būdu“ – teigė Vilniaus meras A.Zuokas. Tiesa, pridurdamas, jog geriau tokios meno formos būtų suderintos su miesto valdžia.
Kaip teigė „Fluxus Ministerijos“ projekto vadovas Edgaras Stanišauskas,„Fluxus Ministerijoje“ savo kūrybai vietą rado įvairiausi menininkai – tarp jų ir graffiti piešėjai. „Viskas prasidėjo nuo grafitti vasaros stovyklos, vykusios „Fluxus Ministerijoje“. Mes norėjome išpildyti visas pastato erdves, o graffiti menininkams trūko erdvių, kuriose jie galėtų legaliai atskleisti savo meną. Vėliau nutarėme visus darbus sudėti į vieną vietą, taip atsirado šis fotokatalogas“, – teigė E.Stanišauskas.
Šviežiai išleistame kataloge galima rasti per šimtą penkiasdešimt graffiti menininkų darbų – legaliai pieštų tiek „Fluxus Ministerijoje“, tiek kitose Lietuvos vietose. Visus darbus užfiksavo fotografai Akvilė Balsytė ir Dominykas Jonaitis.
Brolių Audriaus Naujokaičio ir Daliaus Naujo – Naujokaičio paroda “Nereikia nerimauti. Gyvenimas tik prasideda”
Jono Meko vizualiųjų menų centre
2012 metų vasario 10 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 14, Vilniaus Vartų komplekse) duris atveria paroda “Nereikia nerimauti. Gyvenimas tik prasideda”, kurios autoriai – du broliai iš Niujorko - Audrius Naujokaitis ir Dalius Naujo-Naujokaitis. Tapytojas ir fotografas Audrius Naujokaitis pristatys medžio raižinių grafiką, piešinius, fotografijas irketuris filmus. Muzikantas, būgnininkas ir kompozitorius Dalius Naujo-Naujokaitis rodys savo tris filmus”. Parodoje bus rodoma maža instaliacija su muzikos instrumentais ir gaidomis iš Fluxus Ministerijos uždarymo koncertų savaitės (2011 m. spalio 25 – 26 d.). Autoriai parodą dedikuoja Jonui Mekui ir visiems draugams bei artimiesiems.
Parodos pavadinimas “Gyvenimas tik prasideda” yra siejamas su viltimi ir tikėjimu, jis nusako bendrą autorių požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį. Anot autorių “Jeigu esame pasiruošę atleisti, esame pasiruošę keisti arba pradėti gyvenimą kitoje, daug gražesnėje šviesoje. Paprasčiausiai, kada ateina išmintis, ateina laikas, kada gali susitaikyti su savimi ir aplinka, pradėdamas keisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Frazė “Gyvenimas tik prasideda” gali reikšti gyvenimo pradžią be rutinos ir blogųjų jėgų įtakos, be panikos ir baimės, be nuobodulio ir paklusnumo smurtui ir pažeminimui. Vienu žodžiu, tai reiškia, kad mes nepasiduodame. Mes einame į priekį. Ir žinome, kas yra draugystė ir garbė.”
Ši paroda yra apie draugus, apie draugystę, apie praeitį ir dabartį, prieštaravimus ir harmoniją. Visi galime sakyti drąsiai: “Nereikia per daug rūpintis: laikas eina ten, kur jam reikia” (poetas S. Jonauskas). “Gyvenimas tik prasideda”.
Audrius Naujokaitis savo ekspozicijoje rodys keturiasdešimt fotografijų ciklą “Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994 – 2001”, fotografijų seriją “Viliaus Orvido sodas 2011 metų vasarą”, grafikos (medžio raižinių) seriją, piešinių ir gaidų lakštą “No Worries” (“Nereikia nerimauti”) ir keturis filmus:
“Jonas Mekas. Gyvenimas tik prasideda” (2001),
“Žygis, sustabdyti karą” (“March To Stop the War”) (2007),
“Sutartinės ant stogo” (2011),
“Diriguojančios mašinos” koncertas” (2012).
Dalius Naujo – Naujokaitis pristatys tris filmus:
“Durys” (“The Door”) (2011),
“Natos “Diriguojančiai mašinai, Nr.1” (2012)
“Natos “Diriguojančiai mašinai, Nr.2” (2012).
Muzikos instrumentai yra sukurti specialiai Vilniaus “Fluxus Ministerijos” uždarymo koncertų serijai. Jų autoriai: būgnininkas Kenny Wollesen (Niujorkas, JAV), kompozitorius, multi-instrumentalistas Sean Francis Conway (San Diego, JAV) ir Dalius Naujo–Naujokaitis.
Parodos centre – Audriaus Naujokaičio keturiasdešimties fotografijų ciklas “Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994 – 2001”. Nuotraukose įamžintas Niujorkas, iki dangoraižių “dvynių” griuvimo tragedijos, kada pats miestas, žmonės ir visa aplinka turėjo kitą vidinį “krūvį”. Čia pamatysime liūdnus naujųjų emigrantų portretus, Soho rajono ir East Village rajonų kampus, taip pat keliolika pačio Jono Meko portretų iš dabar pradėto vadinti “Antologijos aukso amžiaus” periodo. Tai žvilgsnis atgal į tą periodą, kuris buvo prieš istorinį lūžį ir dabar trumpai vadinamas dviem skaičiais: 9/11.
A. Naujokaičio filmas “Gyvenimas tik prasideda” tik sustiprina tą jausmą, kad Rugsėjo 11-oji buvo svarbus lūžis istorijos, valstybės, miesto, žmogaus gyvenimui.Taip pat ir menininkui Jonui Mekui. Tai filmas – portretas. Jame stengtasi parodyti Joną Meką, jo būdą, jo miestą, jo darbo kambarį. Svarbią vietą šiame filme užima muzika.
Glaudžiai su J. Meku yra susijusi ir kita A. Naujokaičio fotografijų serija - “Viliaus Orvido sodas 2011 metų vasarą”. 1996 metais fotografijų autorius įtikino Joną Meką apsilankyti Orvidų sodyboje. Paskui, prie ilgo stalo 491 Broadway, Soho rajono lofte, kur tada gyveno Jonas, gimė idėja išleisti knygą apie šią unikalią vietą. Buvo nemažai pykčio ant LR Kultūros ministerijos, kad visų akivaizdoje leidžiama irti vienam iš unikaliausių kultūros objektų Lietuvoje ir pasaulyje. Jonas Mekas parašė griežtą atsišaukimą dėl šios Ministerijos abuojumo ir neveiklos, visam pasauliui propagavo Orvido sodą ir kvietė jį apsaugoti. Jonas Mekas rūpinasi, kad Viliaus Orvido sodas būtų įtrauktas į tarptautinį UNESCO Pasaulio paveldo sarašą. D. Naujokaičio nuotraukose matome šiandieninę Orvidų sodybą. Fotografijose svarbiausią vietą užima žiūrėjimo į Orvido sodą taisyklė, kad į skulptūras nereikia būtinai žiūrėti kaip į atskirus kūrinius, bet reikia žiūrėti kaip į vientisą ansamblį, kuris Vakaruose vadinamas “Environmental Art” (“Aplinkos menas”).
Nuotraukos buvo eksponuotos Londone, “Serpentine” galerijoje, kur buvo pristatoma nepriklausomo kino kuratoriaus ir menininko David Ellis knyga apie Viliaus Orvido sodą (Orvidas Garden).
Daliaus Naujo-Naujokaičio filmai “Natos “Diriguojančiai mašinai” Nr. 1 ir Nr. 2 buvo daromi kaip partitūra jo muzikiniam kūriniui “Diriguojanti mašina”, kuris buvo atliktas kartu su būgnininku Kenny Wollesen, multi-instrumentalistu Sean Francis Conway, saksofonistu Jonathon Haffner ir daug jaunų muzikantų iš Lietuvos, Fluxus Ministerijoje, praeitų metų Spalio 25 – tos dieną. Muzikantams buvo pastatyti penki dideli ekranai, kuriuose jie matė Daliaus filmą ir pagal matomus vaizdus visi grojo.Filme matomi vaizdai yra labai dinamiški, užsikloja vienas ant kito, paskui vėl grįžta ir keičiasi, ir vėl viskas kartojasi ir verčiasi pagal širdies plakimo greitį..
Dalius Naujo pradėjo groti “su filmais” prieš penkiolika metų, kai jo muzikavimą įvertino Jonas Mekas ir garsus avangardinio filmo meistras Ken Jacobs. Dalius kartu su Ken Jacobs sukūrė galingą filmo-muzikos projektą “Lumiere/Naujokaitis/Jacobs: Nervous System Concerts” (Liumjerai/Naujokaitis/Jacobs: Nervų sistemos koncertai). Būtent toks atlikimas tada buvo naujas. Paskui jis išsisakojo į daugelį pakraipų. Garsus gitaros meistras Bill Frisell kartu su savo grupe ir būgnininku Kenny Wollesen turėjo pasaulinį turą su šio filmo-muzikos principo projektais.
Daliaus Naujo filmai “Natos “Diriguojančiai mašinai” buvo nufilmuoti su mobiliuoju Blackberry. Daliui reikėjo stambaus grūdo ir sumažinto ryškumo, kuris yra labai tipiškas avangardiniame kine, kai būdavo naudojamos Super8 kameros.Filme matosi Staten Island vaizdai, žmonės, gatvės, balandžiai…Meninė tų filmų vertė yra tame, kad vaizdai, jų grupės sukuria labai keistą “duendišką” nuotaiką. Filmo vaizdai veikia magiškai, lyg vyktų būrimo ceremonija. Vaizdai yra labai veiksmingi, bet kartu, labai lengvi, turintys žaismingumo ir humoro.
Visą parodos koncepciją jungia vienas darbas - piešinių ir gaidų lakštas ar didelis paveikslas-instaliacija pavadinimu “No Worries” (“Nereikia nerimauti”), susidedantis iš daug mažų piešinių, kurių kiekvienas buvo padarytas per keletą minučių kaip riešo lavinimas prieš “pradedant dirbti”. Tie piešiniai bus instaliuoti kartu su gaidomis, iš kurių muzikantai ir dainininkai iš JAV ir Lietuvos praeitą rudenį atliko nuostabių koncertų seriją Fluxus Ministerijos uždarymo proga. Instaliacija, tai tarsi gyvenimas balansuojantistarp išsiblaškymo ir susikaupimo, subtilumo ir grubumo, propagandos ir jautraus susikalbėjimo priešpastatymą ir vienybę. Tai, maždaug reikštų: “be blogio nebūtų gėrio”. Tai, tarsi, pasakymas: “Viskas yra savo vietose. Nereikia nerimauti”.
Jono Meko "Bemiegių naktų istorijos" didžiajame ekrane
"Aš negaliumiegoti" – tokiais žodžiais prasideda filmas „Bemiegių naktų istorijos“.Kasnebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, kai guli atmerktomis akimis lovoje nesėkmingai bandydamas užmigti, kol galiausiai pasiduodi, atsikeli, apsirengi ir išeini. Pusiau miegantis, tu atsiduri po dienos darbų išvargintų, girtų, atsipalaidavusių, šokančių, susimąsčiusių, gedinčių, svajingų žmonių apsupty.
„Istorijos“ prasideda lietuvių filosofo, poeto, Naujojo amerikietiškojo kino krikštatėviu tituluojamo Jono Meko bute, dėžių apsuptyje, bet greitai iškeliauja po pasaulį bei pas tuos, kurie įsileidžia jo lakiąją vaizduotę į savo gyvenimų praeitį. „Dėkui Alahui!” skelbia ranka užrašyti titrai, kurie žaismingai nepagarbiai įterpti tarp kadrų, kurie yra nerežisuoti Meko apsilankymų pas savo įvairius pažįstamus, kurių tarpe yra ir gerai žinomų asmenų: bevaikščiodamas po Manhataną, Mekas sutinka Harmony Korine prieš ir po jo sūnaus Lefty gimimo; Paryžiuje trumpai pasirodo Louis Garrel; „Naujųjų Radikalų“ vedėjas Pip Chodorov amerikietišku liaudies instrumentu akompanuoja Mekui; ir, artėjant filmo pabaigai, Bjork maloniai pasiūlo Meką pavežti į orouostą.
„Bemiegių naktų istorijose“ Jonas Mekas panardina mus į laiko vakuumą. Mes tampame 25istorijų, Meko istorijų, liudininkais. Ilgainiui tampavis labiau neaišku, armesiš tiesųatsikėlėme iš lovos irišėjome į naktį, artai, ką mesmatome ekrane, yra mūsų pasąmonėje išlikusių prisiminimų iš praėjusios dienos šešėliai, o gal nuotrupos jau anksčiau matytų Jono Meko filmų. Mekas virtuoziškai pradangina distanciją tarp laiko, erdvės ir sąmonės. Tu pats pasijauti besąs istorijų dalyvis, kur Mekas tėra tarpininkas, tiltas (arba laiko skylė), kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp tavęs ir Bjork, Yoko Ono ar Marinos Abramovič. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo ne žvaigždę, ne mitais apipintą, o paprastą ir kasdienišką žmogų.
Pristatytas tarptautiniame Berlyno festivalyje „Berlinale“, filmas susilaukė palankaus meno kritikų ir žiūrovų įvertinimo.
Jono Meko filmą „Bemiegių naktų istorijos“ galite išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu:
2011 03 25 - Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ - 21:30 val.
2011 03 30 - Vilniuje, kino teatre "Pasaka" - 21:15 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato „Oskaro“ laureato Chucko Workmano filmą skirtą Jonui Mekui - "Vizionieriai". Tai spalvinga ir įdomi Amerikos avangardinio kino istorija su aktualiais režisierių, kritikų, istorikų komentarais.
Jonas Mekas yra sakęs “Lietuvoje esu žinomas kaip poetas ir jiems nerūpi mano kinas. Europa nežino mano poezijos, Europoje aš – kinematografas. Bet čia, Jungtinėse Valstijose, aš tesu nekomformistas - vizionierius“.
Kas yra Jonas Mekas iš tiesų ir bando atskleisti režisierius Ch. Workmanas, kalbindamas Keną Jacobsą, Robertą Downey, Su Friedrich, Amy Taubin ir kt. Intymūs pokalbiai iliustruojami eksperimentinių filmų ištraukomis, kurios aprėpia visą avangardinio kino istoriją – nuo trisdešimtųjų iki dabartinių laikų režisierių. Akivaizdu, kad susidomėjimas neholivudiniu kinu auga ir jo auditorija labai skirtinga. „Vizionieriais“ Workmanas atiduoda duoklę Jonui Mekui bei jo įkurtam Antologijos filmų archyvui.
Apie režisierių Chuck Workman gimė Filadelfijoje, JAV. Sukūrė virš dvidešimt dokumentinių filmų. Trumpo metražo filmas „Brangūs vaizdai“ (1989) buvo apdovanotas „Oskaru“. Rinktinė filmografija: „Superžvaigždė: Andy Warholo gyvenimas ir laikai (1990), „Pirmieji Amerikos kino šimtas metų“ (1995), „Šaltinis“ (1999) – apie bitnikų kartą, meninis filmas „Namas ant kalvos“ (2003), „Žmonių prezidentas“ (2006).
Filmą galima pamatyti festivalio „Kino pavasaris“ metu:
Ispanijos kinas. Savojo identiteto beieškant Įžanga į parodą „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“ JMVMC rugsėjo 9 d. 18 val.
2009m. rugsėjo 9d. – spalio 5 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, (Gynėjų g. 14, Vilnius) vyks fotografijų paroda „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“, atidarymas – rugsėjo 9 d. 18.val. Paroda supažindina su ispaniško kino istorija, atskleidžiant charakteringiausius kiekvieno dešimtmečio bruožus. Ispaniškas kinas pradėtas kurti bene anksčiausiai visoje Europoje ir beveik nuo pat pradžių pasižymėjo aukštais reitingais, turint galvoje šalies silpną finansinę bei pramoninę situacijas. Tačiau užsienyje į jį rimtai imta žiūrėti tik trisdešimčia metų vėliau. Pagal kai kuriuos šaltinius, pirmą žingsnį link užsienio auditorijos žengė Luisas Garc?a Berlanga su savo filmu „Sveiki atvykę, pone Maršale!“ (Bienvenido, Mr. Marshall!), kuris buvo pristatytas Kanų festivalyje 1953 – aisiais. Tačiau per tą ilgą pusę amžiaus prieš Berlangos filmą buvo sukurta daug įdomių darbų, kurie iš šiandienos perspektyvos žiūrint atrodo daug vertingesni ir patrauklesni, nei manyta anksčiau. Juk tada aktyviai dirbo tokie režisieriai kaip Benito Perojo, Edgaras Neville‘is, Rafaelis Gilis ir kt. Diktatūros laikotarpis dar labiau apsunkino situaciją. Visiškai priklausomi nuo valdžios kai kurie režisieriai rinkosi temas, šlovinančias režimą. Nepritariantys situacijai rinkosi itin painią stilistiką, kupiną užslėptų užuominų, kurias žiūrovai ne itin suprasdavo. Treti žvalgėsi į užsienietiškus modelius: Holivudo tipo komedijas ar meksikietiškos stilistikos pramoginius filmus. Tad ir antrojoje XX a. pusėje ispaniškas kinas vis dar ieškojo savo krypties. Griuvus režimui, atsirado viltis, jog restruktūrizuosis ir kino industrija, kaip tai įvyko Italijoje, tačiau tai nepasiteisino Ispanijoje. Režisieriai atgavo raiškos laisvę, tačiau nejautė poreikio permąstyti kino kalbos raišką, o ką jau kalbėti apie konfrontaciją. Reikėjo naujos režisierių kartos, kuri atsivestų su savimi naują, intelektualesnę žiūrovų grupę, nes senesnioji aklai įniko į televiziją. Ta karta atėjo, dauguma jų neturėjo net profesionalaus išsilavinimo. Su jais atėjo ir naujas nerašytas įstatymas: kreipkis į realius žmones, netuščiažodžiauk, venk patoso, kalbėk tiesiai, suprantama kalba. Nesvarbu, koks bus rezultatas, tvirtai teik, jog tavo intencijos šiuolaikiškos. Auditorija iš karto pripažino naujuosius patriotus. Klasifikuojant Ispanijos kiną, reikia pastebėti, jog šis neturėjo tokių judėjimų kaip itališkasis neorealizmas, prancūzų “naujoji banga”, braziliškasis novo ar dar šviežias daniškasis Dogmos kinas. Gal ispaniško kino nepavadintum unikaliu, tuo labiau, jis neturi vieno vardiklio savo stiliui apibūdinti. Tačiau jis patraukia tokiais dalykais, kaip moralinio, o ne fizinio smurto dominavimas, kurį patiria pagrindiniai personažai, jie elgiasi begėdiškai įžūliai, abejingi dabartiniam gyvenimui; pasakotojo ironija kandi; trapi asmeninės laimės ir meilės egzistencija; žanrų gausa, nors derėtų pažymėti, jog jaučiama realistinė tendencija ir t.t. Ispanijos ambasada, bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru bei Vilniaus tarptautinių filmų festivaliu "Kino pavasaris", siūlo galimybę kiekvienam apsilankyti po visą pasaulį keliaujančioje parodoje „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“ ir pasinerti į Ispanijos kino vizualiai papasakotą istoriją, pradedant jo užuomazgomis ir baigiant šiandiena.
Kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“
Kiekvienąliepos mėnesio antradienį ir ketvirtadienį22:00 kviečiame visus kino ir muzikos mylėtojus į JMVMC rengiamą kino istorijos projektą "52 savaitės. Kino maratonas" vykstantį PIANO.LT (buvusio Pranciškonų vienuolyno kiemas, Trakų g. 9/1, įėjimas iš Kėdainių g.)
Sostinės žiūrovams pristatomi kino filmai, stipriausiai įtakoję kino kalbą, jo evoliuciją. Kiekvienas filmas, ar trumpametražių filmų programa dedikuojama svarbiam kino raidos etapui.
JMVMC "Atviruose namuose" gruodžio 12 bus rodoma ir matoma
Gruodžio 12 d. penktadienį, lygiai 19:00 bus rodomi, perspektyvių video kūrėjų darbai Tarp jų Paul Paper, Gabrieliusmackevičius, Linas Tranas, Rokas Pralgauskas ir kiti.
Į peržiūrą ateis ir keli filmų kūrėjai, jie galės atsakyti į atidžiam žiūrovui kylančius klausimus.
Papildomas “nepatogaus kino” seansas – Jono Meko Vizualiųjų Menų Centre
Po sėkmingo pirmojo susitikimo „Menų spaustuvėje“, festivalio organizatoriai, kartu su Jono Meko vizualiųjų menų centru rengia papildomą filmo „Perdirbant The Newsreel su Paul McIsaac“ seansą šį ketvirtadienį 17.30 Jono Meko vizualiųjų menų centre (Vilniaus vartų kompleksas, Gynėjų g. 14).
Vienas žymiausių lietuvių kino kūrėjų – Jonas Mekas – taip pat dalyvauja žmogaus teisių kino festivalio “Ad hoc: nepatogus kinas” programoje. Kino kūrėjas jam įprastu būdu susitiks su nepatogaus kino žiūrovais po filmo Perdirbant „The Newsreel“ su Paul McIsaac (Recycling The Newsreel With Paul McIsaac) peržiūros ir papasakos kaip jis pats dalyvavo The Newsreel judėjime, kokių tikslų siekė Niujorko Newsreel grupė.
Šiame dokumentiniame filme pasakojama apie Newsreel judėjimą, apie jo ištakas, kryptis bei palikimą nekomercinio kino istorijoje. Filme parodomos judėjimo sąsajos su kitais radikaliais to meto judėjimais, kaip Black Panthers, Yippies, etc. Filme vieno iš Newsreel judėjimo dalyvių Paul McIsaac pasakojimai keičiasi su ištraukomis iš filmų “Ice”, “Black Panther”, “America” ir kt. Paul McIsaac filme pasakoja ne vien apie judėjimo gimimą, idėjas, priežastis bei tikslus, tačiau ir apie Newsreel sąveiką su praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio radikaliais judėjimais bei bando atsakyti į platesnį klausimą – koks yra avangardinio meno vaidmuo vykstant socialiniams procesams, ar menas gali/turi skatinti radikalius socialinius pokyčius?
JMVMC „Projektorius“ 2008 rugsėjo 20 d. – spalio 18 d.
Rugsėjis: Avangardas: eksperimentinis kinas 20-30m. Svečio programa: MOIRA TIERNEY & THE SOLUS COLLECTIVE
Rugsėjo 20d. F. Lang „Metropolis“
Rugsėjo 27d. Man Ray “Le Retour à la raison“ Man Ray “Emak-Bakia “ Man Ray “L'Étoile de mer” Man Ray “Les Mystères du château du Dé” Slavko Vorkapich, Robert Florey “The Life and Death of 9413, a Hollywood Extra” Dimitri Kirsanoff “Ménilmontant” Dimitri Kirsanoff “Brumes d'automne” James Sibley Watson, Melville Webber “Lot in Sodom” Hans Richter “Rhythmus 21” Hans Richter “Vormittagsspuk” Marcel Duchamp “Anémic cinema”
Spalio 4d. R. Wiene „The Cabinet of Dr. Caligari“ L. Bunuel „Un chien andalou“ Fernand Léger “Ballet mécanique” Viking Eggeling “Symphonie diagonale” Jean Painlevé “Le Vampire” Orson Welles, William Vance “The Hearts of Age”
Spalio 11d.
Ernö Metzner “Überfall” Jean Epstein “La glace à trois faces” Jean Epstein “Le Tempestaire” Sergei Eisenstein, Grigori V. Alexandrov “Romance sentimentale” Herman G. Weinberg “Autumn Fire” Paul Strand, Charles Sheeler “Manhattan” Germaine Dulac “La Coquille et le clergyman” Joris Ivens “Regen” Ralph Steiner “H2O” Roger Barlow, Harry Hay, LeRoy Robbins “Even -- As You and I”
Spalio 18d. Moira Tierney and The Solus Collective
Šį šeštadienį mes pamatysime Moiros Tierney bei Solus Collective filmus, bei galėsim pabendrauti su pačia Moira .
Moira Tierney gimė 1969m. Dubline. Bakalauro diplomas - 1989m. University College Dublin. Magistro diplomas - 1997m. l’Ecole Nationale d’Arts de Cergy-Paris (Diplome Nationale Superieure d’Expression Plastique).
Jos filmai buvo rodomi: the Fondation Cartier in Paris, the Rio Film Festival, the London and Edinburgh Film Festivals, the Rotterdam Film Festival and the Reina Sofia Museum in Madrid. Moira Tierney taipogi yra Solus Collective narė. Anthology Film Archives New York ir L’Alternativa Film Festival pristatė jos darbų retrospektyvą.
Moirą Tierney remia Irish Arts Council ir Taoiseach’s skyrius taipogi buvo skirta parama Anthology Film Archives in New York jos filmui ‘Matilda Tone’.
Solus nepriklausoma kino avangardo ir video menininkų asociacija buvo įkurta 1998m. Dubline, Airijoje. Šiais metais Solus švenčia savo 10 - ąjį gimtadienį su pirmu išleistu DVD 'Solus & guests at Anthology Film Archives NYC', taipogi šiais metais asociaciojos programa jau buvo pristatyta Egipte, Estijoje, Italijoje ir Jungtinėse valstijose, bei bendradarbiaujant su Dublino kino festivaliu šiais metais buvo pasikvietę Joną Meką į Dublina.
Susitikimas su garsiu Australijos menininku, J. Mačiūno vaikystės draugu
Trečiadienį, liepos 30 d. 18 val. Jono Meko Vizualiųjų menų centre
Trečiadienį, liepos 30 d. 18 val. Jono Meko Vizualiųjų menų centre planuojamas susitikimas su Jurgiu Janavičiumi, garsiu dailininku, fotografu, Fluxus žinovas ir Jurgio Mačiūno vaikystės draugu. J. Janavičius gyvena Sidnėjuje, Australijoje. "Lietuvos aido" galerijoje baigėsi jo darbų paroda.Susitikime kviečiami dalyvauti architektūros studentai, kiti menu besidomintys vilniečiai bei miesto svečiai.
Trys šiuolaikinės pasaulio architektūros žvaigždės bendroje spaudos konferencijoje Vilniuje
2004 04 07
Balandžio 7 d., pirmadienį, 19 val. „Stiklių“ viešbutyje rengiama spaudos konferencija, kurios metu Lietuvos žurnalistai turės galbūt vienintelę galimybę vienoje vietoje užduoti klausimus trims šiuolaikinės architektūros grandams. Danielis Liebeskindas, Zaha Hadid ir Massimiliano Fuksas kartu Vilniuje! Pasaulyje pripažinti architektai pristatys savo pasiūlymus Vilniaus muziejaus projektui. Spaudos konferencijoje taip dalyvaus Valstybinio Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis ir Solomono R. Guggenheimo fondo direktorius Thomas Krensas. Architektūros projektų konkursas yra Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus atliekamos galimybių studijos programos dalis. Trijų garsių architektų modeliai J. Meko centre bus pristatomi meno gerbėjams ir plačiajai visuomenei specialioje Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus rengiamoje parodoje „Įsivaizduojant ateitį: naujojo muziejaus Vilniuje architektūriniai pasiūlymai“, kuri veiks nuo balandžio 10 d. iki šių metų birželio vidurio.
KVIEČIAME VISUS DALYVAUTI!
Daugiau informacijos: Rasa Razgaitienė 8612 18240; 8655 29299
ERMITAŽO IR GUGGENHEIMO MUZIEJŲ VADOVAI PRISTATO ARCHITEKTŪRINIO KONKURSO NUGALĖTOJĄ IR KVIEČIA Į DISKUSIJĄ „KULTŪRA GLOBALIAME PASAULYJE“
2008 04 03
Balandžio 7 – 9 d. Vilniuje lankysis trys tarptautinį pripažinimą pelnę architektai – Danielius Libeskindas, Zaha Hadid ir Massimiliano Fuksas, kurie pristatys jų parengtus naujo muziejaus Vilniuje projektus specialioje Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus rengiamoje parodoje „Įsivaizduojant ateitį: naujojo muziejaus Vilniuje architektūriniai pasiūlymai“.
Nugalėtoją rinks tarptautinės komisijos nariai: Valstybinio Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis, Solomono R. Guggenheimo fondo direktorius Thomas Krensas, Vokietijos Architektūros muziejaus Frankfurte direktorius Peteris Schmalas, Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas ir Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Gintaras Čaikauskas.
Balandžio 9 d. 9.30 val. Vilniaus Rotušėje (Didžioji g. 31), dalyvaujant Valstybinio Ermitažo muziejaus direktoriui Michailui Piotrovskiui ir Solomono R. Guggenheimo fondo direktoriui Thomui Krensui bus paskelbtas ir pristatytas visuomenei architektūrinio konkurso nugalėtojas.
Po trumpo nugalėtojo pristatymo, Valstybinio Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis ir Solomono R. Guggenheimo fondo direktorius Thomas Krensas K V I E Č I A Lietuvos kultūros ir visuomenės atstovus, studentus dalyvauti diskusijoje „Kultūra globaliame pasaulyje“.
Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato pasaulio architektūros lyderių sukurtus naujo Vilniaus muziejaus projektus
Kovo 28 d.
Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato naują parodą - „Įsivaizduojant ateitį: naujojo muziejaus Vilniuje architektūriniai pasiūlymai“ ir kviečia į spaudos konferenciją, kuri įvyks kovo 31 d. 11 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre, adresu Gynėjų g. 14, Vilnius. Spaudos konferencijoje bus pateikta informacija apie tai, ką Vilniui siūlo kultine architekte vadinama Zaha Hadid, memorialo Rugsėjo 11 – osios aukoms atminti Niujorke projekto autorius Danielis Libeskindas ir Europos architektūros žvaigždė Massimiliano Fuksas. Architektūros projektų konkursas yra Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus atliekamos galimybių studijos programos dalis. Studijos tikslas – įvertinti architektūrines, ekonomines ir kultūrines galimybes naujo muziejaus steigimui Vilniuje. Galimybių studiją užsakė Jono Meko vizualiųjų menų centras, ją numatoma baigti iki šių metų birželio vidurio. Spaudos konferencijoje bus pristatyta Galimybių studijos eiga ir jos tarpiniai rezultatai. Dalyvaus parodos globėjos - LR Kultūros ministerijos viceministras Gintaras Sodeika, Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas A. Kučinskas, Jono Meko vizualiųjų menų centro tarybos narys, architektūrinės parodos organizavimo darbo grupės vadovas Artūras Zuokas, parodos mecenato - AB Ūkio banko privačios bankininkystės departamento direktorė Živilė Geralavičiūtė.
Vasario 2 d. 19 val. Jono Meko vizualiųjų menų centras kviečia avangardinio kino mėgėjus susipažinti su Jono Meko portretu, kurį pateikia režisierius Vytautas V. Landsbergis:
2000 / Jono Meko antologija 2000, 65 min., spalvotas, video, A Propos Režisierius : Vytautas V. Landsbergis | Scenarijaus autorius : Vytautas V. Landsbergis Filme garsusis naujojo Amerikos kino pradininkas Jonas Mekas pasakoja savo biografiją, išdėsto kūrybinius kredo, požiūrį į avangardinį ir holivudinį kino meną, tiesioginėse eseistinėse išpažintyse „kamerai“ mąsto apie amžinąsias žmogiškas vertybes.
Filme susitiksime ir su Jono Meko avangardinių eksperimentų bendražygiais – Salvadoru Dali, Johnu Lenonu, Yoko Ono bei antiakademinio-antimeninio judėjimo fluxus pradininku Jurgiu Mačiūnu. Juostoje gausu paties Jono Meko citatų, atspindinčių jo gyvenimo kelią bei kinematografinius ieškojimus.
Filmas buvo rodytas: Tarptautiniuose kino festivaliuose Norvegijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje Tarptautiniame kino forume “Arsanalas”, Ryga, Latvija
2004 / Niujorkas – mano šuo 2004, 28 min., spalvotas, video, A Propos Režisierius: Vytautas V. Landsbergis, Kristijonas Kučinskas | Scenarijaus autorius : Vytautas V. Landsbergis | Operatorius: Vytautas V. Landsbergis | Montažas :Kristijonas Kučinskas Linksmas pasivaikščiojimas su Jonu Meku po jo mėgstamas Manheteno kavines, nuotaikingi pokalbiai bei fluxus žaidimai jo namuose Brodvėjuje, darbovietėje „Anthology Film Archives“.
Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato Antologijos filmų archyvo (Niujorkas) kolekciją
2008 sausio 26d. 19val.
Jono Meko vizualiųjų menų centras sausio 26 d. 19 val. vėl kviečia avangardinio kino mėgėjus. Šį kartą bus pristatoma septynių dalių James Edward Davis filmų kolekcija „Matoma energija“ („Visible Energy“). Penkiasdešimtaisiais – šešiasdešimtaisiais metais James Edward Davis buvo žinomas kaip simfonijų, spalvų abstrakcijų meistras. Taip pat jis žinomas kaip dokumentalistas, sukūręs tokių garsių žmonių kaip architektas Frank Lloyd Wriht („Taliesin East“, “Taliesin West”) ir dailininkas John Marin (“Pertaining to Marin”) portretus, bei dokumentinį filmą apie Čikagą („Pertaining to Chicago”).
Septyni šios kolekcijos „Matoma energija“ filmai sukurti šeštajame dešimtmetyje. Kiekvieno jų trukmė apie 10 min. Kolekciją sudaro:
Jono Meko vizualiųjų menų centras tęsia rubriką „Šeštadieniai su kitokiu kinu“
2008 01 17
Sausio 19 d. 19 val. avangardinio kino mėgėjams pristato režisieriaus V.V. Landsbergio filmą „Vilius Orvidas“. Tai - garsaus savamokslio skulptoriaus Viliaus Orvido (1952- 1992) gyvenimo ir kūrybos kinematografinė rekonstrukcija. Daugiau informacijos ieškokite rubrikoje Renginiai.
2001, 65 min., spalvotas, video, A Propos.
Režisierius: V.V. Landsbergis, Scenarijaus autorius: V.V. Landsbergis, Operatorius: Domantas Vildžiūnas Filmas buvo rodytas: Londono nepriklausomo kino festivalyje, Didžioji Britanija Tarptautinis kino forumas „Arsenalas“, Ryga, Latvija
Šiandien Viliaus Orvido sodyba Salantuose egzistuoja kaip eilinis, varganas provincijos muziejėlis, o turėtų būti visiškai kitaip. Šis unikalus ekumeninės dvasios centras turėtų būti valstybės finansuojamas, specialistų ir pranciškonų broliukų prižiūrimas! Ir garsiai – visame pasaulyje, per visas BBC – reklamuojamas! Juk tai vieno įdomiausių moderniųjų XX a. skulptorių ekspozicija. Tai neįkainojamas šedevras, apie kurį Jonas Mekas prieš keletą metų yra kalbėjęs šitaip:
„Manau, kad lietuviai dar vis netiki, jog Orvido sodyba yra vienas iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. Aš manau, kad Lietuva yra kaip Orvido motina: Orvido motina netiki, juokais leidžia – tai ir Lietuva juokais trupučiuką leidžia. Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau nei Lietuva... O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis... Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.
Orvido sodyba susideda iš daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t. t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių dalelių. Atrodo primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!“
Kitokio kino gerbėjams – „Prisiminkime. Sausio 13-oji”
2008 01 12 19val.
„Šeštadieniai su kitokiu kinu tęsiasi“. Sausio 12 d. 19 val. Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato V.V. Landsbergio filmus
1. “Sausio 13-oji” V. V. Landsbergis ir kūrybinė grupė: R. Rakauskaitė, D. Ulvydas, E. Belickas, A. Kemežys, R. Maskeliūnas. Dokumentinis filmas apie įvykius Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją.
2. „Visa teisybė apie mano tėvą“ 2003, 63 min., spalvotas, video , A Propos Režisierius : Vytautas V. Landsbergis, | Scenarijaus autorius : Vytautas V. Landsbergis | Operatorius : Vytautas V. Landsbergis, Domantas Vildžiūnas
Dokumentinis filmas apie režisieriaus V.V. Landsbergio tėvą Vytautą Landsbergį – privatus videoportretas.
Jono Meko vizualiųjų menų centras, gruodžio 15 d.,šeštadienį, 19 val. vėl kviečia kitokio kino gerbėjus. Šįkart bus pristatomas šešių dalių J. Meko filmas „Valdenas“.
Parodos „Avangardas: nuo futurizmo iki Fluxus“ atidarymo akimirkos
2007 11 04
Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, kaip ir J. Mekas, tiki, jog nauji kultūros ir meno centrai reikalingi Lietuvai
Sankt Peterburgo Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis sako, kad jo vadovaujamas garsusis muziejus norėtų įgyvendinti ir didelius projektus Vilniuje
Gugenheimo muziejaus direktorius Thomas Krensas Vilniuje lankėsi nebe pirmą kartą ir tikisi, kad ši paroda yra naujo didelio tarptautinio projekto pradžia
Viena parodos kuratorių, garsios Niujorko galerijos savininkė Maya Stendhal sako, kad susitikimas su J.Meku pakeitė jos požiūrį į gyvenimą
Prie įėjimo į parodos sales lankytojai išvysta lentą su parodos atidaryme dalyvavusių meno įžymybių ir kitų žinomų žmonių parašais: Thomas Krensas, Michailas Piotrovskis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Pola Chapelle, Ingeborga Dapkūnaitė, Benas Vautier, Vytautas Landsbergis, Artūras Zuokas, Shigeko Kubota, Kristijonas Kučinskas, Pipas Chodorovas, Sebastianas Mekas, Bennas Northoveris, Giuseppe, Richard Halleris, Maya Stendhal, Harry Stendhal.
Pirmosios J. Meko vizualiųjų menų centro parodos salėse lankytojų netrūksta nuo pirmųjų dienų
Daugiau akimirkų iš parodos atidarymo- Skyrelyje "FOTO".
Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje- pirmoji paroda „Avangardas: nuo futurizmo iki Fluxus“
2007 11 04 - 2008 02 03
Jono Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje džiaugiasi galėdamas pranešti apie savo pirmąją parodą „Avangardas: nuo futurizmo iki Fluxus“, kuri atvers duris lapkričio 4 dieną ir veiks iki 2008 m. vasario 3 d. Avangardo istorija parodoje bus išskleista pristatant svarbiausias jos figūras ir įvairias meno rūšis – kino filmus ir jų kadrus, literatūrą, Fluxus meno kūrinius ir dokumentus, skulptūras ir videofilmus – kurios visos drauge paskatino meno, kultūros ir visuomenės atsinaujinimą. Paroda pagerbia ir dviejų šaliai svarbių menininkų – novatoriško avangardinių filmų kūrėjo Jono Meko bei 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusio tarptautinio meninio judėjimo Fluxus impresarijaus ir „pirmininko“ Jurgio Mačiūno – „sugrįžimą“ į gimtąją šalį.
Garbinga vieta parodoje skiriama futurizmo poetui ir rašytojui Kaziui Binkiui, kurio literatūrinė kūryba ir pedagoginė veikla supažindino Lietuvą su avangardo filosofija ir estetika. Jo knygos, eilėraščiai ir rankraščiai liudija šios charizmatinės asmenybės įnašą į Lietuvos meną ir kultūrą.
„Amerikos avangardinio kino krikštatėvis“ Jonas Mekas savo kūrybą vėl pristatys novatoriškomis instaliacijomis, kuriose statiškas ir judantis vaizdas susilies į įspūdingą daugialypį reginį. Niujorko šiuolaikinio meno centre „P.S.1“ neseniai rodyta jo „Keturiasdešimties trumpametražių filmų kolekcija“ bus demonstruojama monitoriuose ir projekcijose kartu su 40 kadrų iš šio jaudinančio dokumentacijos ciklo. Jame pamatysime tokias Meko sutiktas garsias asmenybes kaip Johną Lennoną, Yoko Ono, Salvadorą Dali, Jurgį Mačiūną, Richardą Serra, Nam June Paiką, Andy Warholą ir Alleną Ginsbergą. Lietuviškoje parodos versijoje taip pat bus rodomas filmas, sukurtas jo ilgamečio draugo ir kolegos atminimui, „Zefiro Torno: scenos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (Zefiro Torno: Scenes From the Life of George Maciunas, 1992), kurį papildys 40 filmo kadrų, Jono Meko parengtų specialiai šiai parodai.
Pagrindiniai darbai buvo atrinkti iš neseniai Centro įsigytos Fluxus kolekcijos. Mačiūno readymade‘as „Rūkyti draudžiama“ (No Smoking, 1963/1973), drauge su George‘u Brechtu sukurti „Lediniai kauliukai“ (Iced Dice, 1964) ir Yoko Ono „Pasidaryk pats“ (Do It Yourself, 1966) demonstruoja Fluxus judėjimo sąmojingumą bei sugebėjimą konstruoti meną iš kasdienių daiktų ir veiksmų. 80 Woosterio gatvės dokumentų atskleidžia Mačiūno viziją, kaip SoHo rajono industrinius pastatus paversti legendiniu menininkų kooperatyvu „Fluxhouse“, pelniusiu jam „SoHo tėvo“ titulą. Larry Milleris savo videofilme „Šiek tiek Fluxus“ (Some Fluxus, 1991) sujungė esminių grupės performansų dokumentacijas su ištraukomis iš paskutiniojo Mačiūno interviu, kuriame Mačiūnas išreiškia savo viso gyvenimo susidomėjimą lentelėmis, klasifikacija ir humoru. Shigeko Kuboto „Fluxus SoHo Turas“ (Fluxus SoHo Tour, 1994) piešia intymų Mačiūno portretą, nufilmuotą jam ir kitiems Fluxus nariams vaikštinėjant SoHo gatvėmis. Larso Movino „Nepritapėliai: 30 Fluxus metų“ (The Misfits: 30 Years of Fluxus, 1993) kuria viso tarptautinio Fluxus judėjimo videoportretą.
Jonas Mekas specialiai parodai parengė filmų kolekciją, į kurią įtraukė svarbiausių modernaus meno vizionierių darbus, atspindinčius avangardo estetiką ir pasaulėžiūrą. Tarp jų – Luiso Buñuelio revoliucingas siurrealistinis filmas „Andalūzijos šuo“ (Un Chien Andalou, 1929), sukurtas kartu su Salvadoru Dali, Marcelio Duchamp‘o dadaistinis filmas „Anemiškas kinas“ (Anemic Cinema, 1926), Hanso Richterio Dada šedevras „Vaiduokliai prieš pusryčius“ (Ghosts Before Breakfast, 1927), Fernando Léger novatoriškas kino testamentas „Mechaninis baletas“ (Ballet Mécanique, 1924) ir Peterio Kubelkos eksperimentinis abstraktus filmas „Arnulfas Raineris“ (1960).
Šis svarbus renginys susijęs su artėjančiu istoriniu momentu, kai Lietuvai bus suteiktas garbingas 2009 metų Europos kultūros sostinės vardas. Lietuvos kultūros atgijimą jau dabar liudija tarptautinis jos kaip vienos pagrindinių pasaulinių meno ir kultūros rėmėjų pripažinimas.
Išsamesnės informacijos teiraukitės: Jono Meko Vizualių menų centras Tel.: +370 5 2112377/ F.: +370 5 2112502 El. paštas : info@mekas.lt www.mekas.lt
Šiuolaikinės muzikos festivalio “Druskomanija” renginių sesiją Vilniuje užbaigs tradicinis festivalio projektas “ELEKTROmanija”.
Agatha Isobel, Denisas Kolomyckis ir jų "SELF"
Pasitelkdami įvairias vaizdines raiškos priemones ir technikas, A. Isobel ir D. Kolomyckis savąjį „aš“ suvokia kaip objektą, tam tikrą darinį, formuojamą tiek išorinio, tiek vidinio pasaulių. Tačiau kūriniai, arba materializuoti „aš“ dariniai, – tai ne akistata su sociopolitine situacija, bet bandymas suvokti savojo „aš“ įvairiapusiškumą. Gilindamiesi į šią problematiką, abu menininkai, sutelkia dėmesį į fundamentalius dalykus, skirtingus savęs suvokimo būdus ir momentus, kurie paverčiami tiek sąmonės, tiek pasąmonės projekcijomis.
Sąmonės–pasąmonės, racionalumo–iracionalumo santykis menininkų kūriniuose, įvardintuose „Self portrait“, įgyja siurrealistinio atspalvio, formuoja simboliais ar metaforomis grįstą asmenybės suvokimą, jos transformacijos įvaizdinimą. Šiuose kūriniuose „SELF“ interpretuojama kaip pastovi kaitos būsena, reflektuojama skirtingais, dažnai deformuoto vaizdo pavidalais.
Kaita, kaip nuolatinė asmens sąmonės būsena, akcentuojama ir D. Kolomyckio darbe „Kabantys sodai“ bei A. Isobel – „Sąmonės laukai“. Šiais kūriniais perteikiami skirtingi menininkų požiūriai į dėsningą ir nuolatinį sąmonės kaitos procesą, kuris tapatinamas ir su gyvąja gamta, ir su beribe visata.
Ši jaunų menininkų paroda – bandymas įprasminti, kaip kiekvienas mūsų pasitelkę sąmonę, patys save su/kuriame, formuojame savąjį „aš“. Tai – „kūryba“, neturinti ribų, kadangi žmogus, kaip objektas, gali nuolat kurti vis iš naujo ir kiekvieną kartą vis kitaip.
Agatha Isobel (Jovita Misevičiūtė, g. 1986) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Studijavo menotyrą Vytauto Didžiojo Universitete Kaune.
2011 metais sukūrė trumpo metro filmą „Delirium of Love”, kuris buvo pristatytas „Vilnius Film Short“ festivalyje (2012). Teatrinis performansas pagal E. A. Poe kūrinį „Mesmeric Revelation” 2012 metais pristatytas „Fluxus ministerija“ (Kaunas) parodoje „[SEANSAS]“.
Denisas Kolomyckis (g. 1992) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Choreografas, režisierius, aktorius. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, baleto skyriuje, nuo 2009 m. studijavo Londono šokio ir dramos konservatorijoje (Conservatoire for dance and drama). D. Kolomyckis yra pristatęs savo darbus skirtinguose Europos ir Amerikos miestuose. Dėstė šiuolaikinį šokį Vilniaus dailės akademijoje.
CURATORS/KURATORIAI - dr. AUŠRA TRAKŠELYTĖ, ERIKA LASTOVSKYTĖ
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio tapybos, garso, videodarbų paroda
„Before and After“
Menotyrininkė dr. Kristina Budrytė-Genevičė apie E. Varkulevičiaus kūrybą rašo: „Visa tapybos ekspozicija – tai Varkalio praėjusių metų (2011-2012) pamatyti vaizdai, kelionės, ne netikėtai atsiradusios mintys ir iš to gimę darbai. Pats darbų autorius juos vadina peizažais, kuriuos norėtų detalizuoti metų mėnesiais arba paminėti kažkokią konkrečią vietą: Čepkelių raistas, Nendrynas, Panemunė, Nemunas ar pan. Menininkas keliauja nuolat, turi pastovius takus, einančius panemune arba Nemuno ir Neries santaka, todėl tas tikslumas toks svarbus. Tačiau peizažą ar tikrovišką konkretų motyvą vargu ar surasime atidžiai žvalgydamiesi po parodą. Veikiau tai iš kasdienos minčių kuriami nekasdieniai abstraktūs kosmoso fragmentai, imituojantys begalybę ar žmogui nesuvokiamus dydžius. Įdomiausia, kad tapytojas visa tai įgyvendina vaizduodamas takų paviršių drobėje. Tokiu būdu kolorito ir perspektyvos simbiozė negrįžtamai ir efektingai išmontuojama. Drobės paviršius išsilaisvinęs ir tarsi oras ir vanduo, priima viską, ką menininkas sutelkia ties juo: akriliniai dažai srūva ir teka įvairiomis kryptimis, bet ne chaotiškai, o pagal fizikinius dėsnius, kurie gamtoje sukuria neapsakomą grožį. Stengiamasi, kad liejamos dėmės nesusilietų, o jungtųsi specialia gija, autoriaus ranka vedžiojama linija. Tekančios, vinguriuojančios, niekada nekampuotos linijos pereina į plačius išsiliejimus ir vėl sugrįžta į panašų būvį. Anot dailininko, tokiomis amorfinėmis, keistomis formomis galima išreikšti viską, ką įmanoma pastebėti aplinkui, ir figūra čia nebūtina... Erdviniai santykiai taip pat sunkiai įsivaizduojami šiose plokštumose ir „nėra nei viršaus, nei apačios, jokių horizontų“. Autorius kartais specialiai pasirašo dviejose paveikslo pusėse, ne tam, kad sumaišytų žiūrėjimo kryptis ar rakursus, bet tam, kad išlaisvintų žiūrėjimą, suteiktų galimybę daugybei matymo ir pamatymo būdų. Stebint šiuos visus kūrinius, galima sakyti, kad reprezentuoti ilgą realybės tarpsnį autorius ėmėsi tarsi spręsdamas vizualinį galvosūkį. Įtrauktam šio galvosūkio žiūrovui belieka išlaikyti budrų žvilgsnį ir pasinerti į šios kūrybos viliones.“ Eugenijus Varkulevičius gimė 1956 m. Kaune. 1979 m. baigė tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1983-1987 m. gyveno senuosiuose Žemaitijos kaimuose: Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje, kur studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas (Kryžiaus kelio stotis). 1990 – 1994 m. gyveno ir dirbo Berlyne. Surengė personalines parodas Berlyne, Hamburge, Rostoke. 1994 - 2005 m. gyveno Niujorke. Per tą laiką filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo hepeninguose, festivaliuose, kūrė ranka pieštus filmus, surengė personalines parodas Niujorke bei dalyvavo grupinėse parodose Roterdame, Pietų Korėjoje, Vilniuje, Paryžiuje. Kartu su Jonu Meku ir Daliumi Naujokaičiu Niujorke subūrė grupę „Music on the 2nd street“, kūrė muziką J. Meko, Juliaus Ziz filmams, iliustravo J. Meko knygas „Mano Naktys“, „Žodžiai ir Raidės“. Nuo 2005 m. E. Varkulevičius gyvena ir kuria Kaune. Parodoje šalia tapybos darbų rodomi Varkulevičiaus video darbai, muzikiniai įrašai, Juliaus Ziz vaidybinis filmas „Vilkas“ su Varkulevičiumi viename iš vaidmenų, taip pat demonstruojamas Enrikos Striogaitės 2011 m. sukurtas dokumentinis filmas apie šį menininką „August Varkalis“.Paroda veiks iki balandžio 7 d. Maloniai kviečiame.
Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba
Adolfas Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu žinoti, kad gyvenimo nelepintas Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie Jono Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautorius, kartu su broliu Jonu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“, tačiau buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, taip pat vienas iš talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgiamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų Adolfas Mekas ugdė ir įtakojo būsimus kino kūrėjus.
Retrospektyvoje pristatoma gana plati, Lietuvoje nedemonstruota Adolfo Meko kūrybos ir veiklos skalė. Parodoje pristatoma foto paroda apie jo gyvenimą ir kūrybą – šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų. Atskirai pristatomi 1996-2003 Bardo koledže skaitytų paskaitų video įrašai. Taip pat demonstruojami Adolfo Meko mokinių trumpo ir pilno metražo kino ir animaciniai filmai.
Retrospektyvos rengėjas: JMVMC Kuratoriai: Artūras Jevdokimovas, Kęstutis Šapoka Retrospektyvos rėmėjai: JAV ambasada Lietuvoje Partneriai : Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas (Kaunas), Galerija 101 (Kaunas), kino teatras „Romuva“ (Kaunas), Klaipėdos universiteto menų fakultetas (Klaipėda), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras(Klaipėda).
Paroda vyks iki 2013 03 28 d.
PIRMOJI JONO MEKO KŪRYBOS RETROSPEKTYVA ČEKIJOJE
Pirmą kartą J. Meko kūrybos mini-retrospektyvą Čekijos Respublikoje pristatanti paroda DOXe veiks iki balandžio 22 d. Kalėdų išvakarėse 90-ies metų jubiliejų atšventusio J. Meko kūrybos pristatymo projektas Prahoje prasidės dar nepasibaigus vos prieš kelias savaitės atidarytoms jo panoraminėms parodoms tokiose įtakingose Europos meno institucijose kaip George Pompidou centras Paryžiuje, „Serpentine“ galerija Londone, Britų kino institutas. Prahos parodoje dėmesys bus sutelktas į po 1989 m. sukurtus J. Meko darbus, tačiau 3 mėnesius veiksiančios parodos metu numatyti 5 lydintys renginiai, per kuriuos Prahos meno gerbėjų auditorija turės galimybę susipažinti su ankstesniais garsiausiais J. Meko filmais, tokiais kaip „Walden“, „Reminiscences of Journey to Lithuania“, „Lost, Lost, Lost“ ir kitais. Planuojama, jog į vieną iš numatomų renginių Prahoje atvyks ir pats avangardinio kino guru Jonas Mekas.Dox šiuolaikinio meno centro organizuojamoje parodoje labiausiai bus išryškinti du pastarojo dešimtmečio J. Meko projektai – 2007 m. sukurtas video novelių ciklas „365 Day Project“, inspiruotas italų renesanso poeto Frančesko Petrarkos poemų ciklo, kurį sudaro 366 eilėraščiai. Taip pat bus rodomas naujausias J. Meko video darbas „Out-Takes from the Life of a Happy Man“.Parodos kuratorius – čekų menotyrininkas Jaroslav Anděl, kurį keliai su J. Meku suvedė 1981 m. Niujorke. Parodą inicijavo ir talkininkavo ją rengiant Lietuvos ambasada Čekijoje.
J.Mačiūno „Fluxus“ paroda Niujorke sulaukė išskirtinio „New York Times“ dėmesio
„Visi, kas nori sužinoti apie Mačiūną ir „Fluxus“ visatą, kurioje jis gyveno, norės pamatyti ir greitai tekantį 1992 metų Jono Meko filmą „Zefiro Torna arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“. Jis galerijoje rodomas nuolat, jis – neįprastas ir veriantis širdį“, - rašoma „New York Times“.
Kritikas pabrėžia, kad iš Lietuvos kilęs Jurgis Mačiūnas buvo praktinių pažiūrų utopistas, SoHo rajone įkūręs menininkų valdomas gyvenimo ir darbo erdves, kuriose buvo leidžiama įsikurti išskirtinai eksperimentinį meną kūrusiems Niujorko menininkams.
Teigiamai apie parodą atsiliepė ir kitas apie šiuolaikinį meną leidžiamas tarptautinis žurnalas „Artforum International Magazine“.
Ypač didelio susidomėjimo sulaukusioje parodoje, atidarytoje „41 Cooper“ galerijoje, lankytojams pristatomi retai eksponuojami „Fluxus“ menininkų Ay-O, George Brecht, Nam June Paik ir kitų darbai, judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno ankstyvoji kūryba, autoportretai, grafikai ir planai menininkų būstui įžymiajame SoHo rajone, taip pat įvairūs „Fluxus“ manifestai, interviu, filmai ir dokumentai. Parodoje naujai pateikiama tiek Niujorko istorijos dalis, tiek nesena šiuolaikinio meno istorija. Galerijoje eksponuojama per 170 darbų.
Paroda atidaryta bendradarbiaujant Vilniuje įsikūrusiam Jono Meko vizualiųjų menų centrui bei Niujorko „The Cooper Union“ meno mokyklai.
Iš Lietuvos kilęs menininkas, dizaineris ir „Fluxus“ judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas kėlė avangardo idėjas, kaip iššūkį tuometiniam menui. Tarptautinė „Fluxus“ menininkų, poetų, kompozitorių bendruomenė siekė peržiūrėti menininkų ir meno reikšmę, pritaikyti jį kasdienėms užduotims, potyriams ir veiksmams.
Paroda Niujorke veiks iki vasario 2 dienos.
New York Times straipsnis: http://www.nytimes.com/2013/01/18/arts/design/george-maciunas-anything-can-substitute-art-maciunas-in-soho.html?_r=0 Artforum straipsnis: http://artforum.com/index.php?pn=picks&id=38466&view=print
J.Mekui - aukščiausias Prancūzijos meno apdovanojimas
Niujorke vykusioje apdovanojimo ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas sveikino ir dėkojo lietuvių kūrėjui už nenutrūkstamą Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje bei už išskirtinę meninę raišką ir unikalią patirtį, kurios neturi joks kitas pasaulio menininkas.
Titulą įteikęs Prancūzijos ambasados JAV kultūros patarėjas Antoninas Baudry pažymėjo, kad menininko dėka Niujorke tapo įmanoma išvysti legendinių pasaulio režisierių, ypač prancūzų, filmus. Jis pridūrė, kad J. Mekas įkvėpė daugelį įžymybių, net ir tokių kaip garsusis amerikiečių režisierius Martinas Skorsezė (Scorsese), o jo darbai puikuojasi garsiausiuose pasaulio muziejuose.
Jonathon Haffner bei Daliaus Naujokaičio - Naujo (New York) ir DRAUGŲ (LT) koncertas
DaliusNaujo - Daliaus Naujo karjeros pradžia susijusi su 9-to dešimtmečio Vilniaus džiazo ir avant-gardine muzika. Būgnininkas čia grojo su Juozu Milašiumi, Vladimiru Čekasinu, Petru Vyšniausku, Skirmantu Sasnausku, Vytu Labučiu, Eugenijum Kanevičium ir kitais. 1995-aisiais Dalius Naujokaitis energingai įsiveržė i Niujorko muzikine sceną, surengdamas seriją originalių solo pasirodymų “Kino Antologijos Archyve.” “Antologijoje” su kitais menininkais įkūrė grupę “Free Music on Second Street,” su Jonu Meku dalyvavo “Now We Are Here Orchestra” projektuose, bendradarbiavo su žymiu avant-gardo filmininku Ken Jacobs. Daliaus Naujokaičio muzika skamba Jono Meko filmuose “Happy Birthday To John Lennon,” “On My Way Way To Fujijama I Saw,” “This Side Of Paradise”, Moira Tierney filme “Circus” ir kt.
Jonathon Haffner - yra jaunas, bet turintis unikalų ir ryškų grojimo stilių. Jis bendradarbiavo su tokiais atlikėjais, kaip Craig Taborn , Wayne Krantz, Eivind Opsvik, Kenny Wollesen ir Jochen Ruechert. Augdamas Kalifornijoje jis studijavo saksofoną pas Phil Sobel. Atvykęs į Niujorką grojo ir įrašinėjo su Lawrence “Butch” Morris, Kenny Wolleson, Bill Frisell, Medeski, Martin and Wood, Sex Mob, Brazilian Girls, Jesse Harris, Jason Moran, Steven Bernstein ir daugeliu kitų. Pastarųjų metų bėgyje Jonathon taip pat pradėjo groti ir gitara bei bosu, ir tai, pasak jo kolegų ir draugų jam sekasi puikiai.
Abu atlikėjai kartu dalyvauja ne viename bendrame projekte. Vienas iš naujausių ir didžiulį pasisekimą New Yorke turinčių jų abiejų projektų yra lietuvišką sąskambį turinti grupė, pavadinimu "RasaRasa", kuriame Dalius groja būgnais, o Jonathon - gitara. Kartais prie jų prisijungia Kenny Wollesen bei kiti New Yorko muzikantai, tarp jų - ir merginų choras, traukiantis lietuviškas sutartines ! Su kiekvienu koncertu, projektas įgauna vis didesnį pagreitį, ko pasekoje koncertai virsta tikrais šou !
Nevalia būtų praleisti faktą, jog ir Jonathon Haffner, ir Dalius Naujo, kartu su Kenny Wollesen, užpraeitais bei praeitais metais surengė neitikėtinų renginių ciklus Vilniaus fluxus ministerijoje. Du metus iš eilės šių projektų principas buvo labai panašus - renginiai trukdavo po savaitę; kiekvieną savaitės dieną koncertai turėdavo skirtingas temas. Prie New Yorko muzikantų prisijungdavo ir muzikantai lietuviai - nuo studentų iki Lietuvos jazzo grandų, nuo mėgėjų iki profesionalų.
Labai svarbus muzikinis reiškinys, kuriame dalyvauja abu atlikėjai yra grupė Himalayas, vadovaujama būgnininko Kenny Wollesen. Grupėje dalyvauja daugybė žmonių, grojančių skirtingais instrumentais, kuriuos neretai pasigamina patys. Himalayas gali groti įvairiausiose aplinkose - nuo gatvių iki populiarių New Yorko jazzo klubų. Tai labai unikalus ilgametis projektas, galintis prisitaikyti prie įvairiausių aplinkybių ir pasiruošęs priimti betkokius iššūkius.
Kad ir kiek bekalbėtum, apibrėžti tiek Daliaus, tiek Jonathon (ir jų abiejų kartu) nėra lengva, nes ji apima begalę įvairių projektų, grupių, koncertų, performensų ir t.t. Norint suprasti ir nors kiek pažinti TAI, ką daro šios asmenybės, reikia tai pamatyti savo akimis ir išgirsti savo ausimis, nes žodžiais tai nenupasakojama !
GROJA: Jonathon Haffner, Dalius Naujokaitis - Naujo ir DRAUGAI.
Anything can substitute art: George Maciunas in SoHo, a singular exhibition that has brought never seen before Maciunas pieces held by the Jonas Mekas Visual Arts Center in Vilnius, Lithuania to the United States opened at The Cooper Union Gallery in New York on December 11.
Lithuanian-born artist, architect, designer, and "chairman" of Fluxus, George Maciunas (1931-1978, Cooper Union School of Art graduate 1952) radically challenged the idea of avant-garde art - as object, concept, or commodity. Fluxus, an international community of conceptual artists, poets and composers, redefined the role of the artist by substituting art for everyday tasks, experiences, actions, and sensations.
The works of Ay-O, George Brecht , Geoffrey Hendricks , Alison Knowles , Larry Miller , Mieko Shiomi , Nam June Paik , Ben Vautier , Robert Watts , and Emmett Williams are included in this exhibition.
Also included are rarely exhibited early works by Maciunas: his self-portraits, the entire Atlas of Russian History (1953), Fluxus manifestos, charts, interviews, and plans for artists' housing in SoHo.
"Lithuania is very proud of George Maciunas and that the Fluxus movement had such a profound impact. Every day presents us with opportunities to see things as surprising, unusual or unexpected. These Fluxus moments bring us out of complacency and foster creativity and imagination. We should all have a dose of Fluxus every day to get ourselves fired up for coming up with new ideas and solving issues," stated Arturas Zuokas, Mayor of the City of Vilnius.
Visitors will also be able to view films by the legendary avant-garde filmmaker Jonas Mekas who was a close friend and colleague of George Maciunas .
Vice Mayor of Vilnius Jaroslav Kaminski and the Director of Administration of Vilnius, Valdas Klimantavicius, were at the opening to celebrate this important event.
Anything can substitute art: George Maciunas in SoHo was created in collaboration with The Jonas Mekas Visual Arts Center and The School of Art at The Cooper Union and was curated by Astrit Schmidt-Burkhardt . It was generously supported by The City of Vilnius, Lithuania, The Consulate of the Republic of Lithuania in New York, Anthology Film Archives, Ukio Bankas, Akropolis, and LAWIN.
The Jonas Mekas Visual Arts Center, founded in 2007 in Vilnius, Lithuania holds a large collection of Fluxus and is dedicated to promoting the art of the avant-garde.
Jonas Mekas at the Serpentine Gallery, 5 December 2012 - 27 January 2013
Film-maker, artist and poet Jonas Mekas (b.1922, Lithuania) is a leading figure of avant-garde and independent cinema.
The Serpentine is proud to present an exhibition of the artist's film, video and photographic works from throughout his remarkable and prolific sixty-year career. As part of the exhibition, Mekas is curating and hosting a very special evening event in the Gallery.
On his arrival in New York in 1949, Mekas bought his first Bolex camera and began to record brief moments of the world around him. He quickly became a central figure in the burgeoning arts community, alongside friends and collaborators such as Allen Ginsberg, Andy Warhol and film-makers Kenneth Anger and Maya Deren. A tireless champion of the independent and avant-garde film movements, he wrote the 'Movie Journal' column in Village Voice, set up and edited Film Culture magazine with his brother Adolfas, and founded the Film-Makers' Cooperative and Anthology Film Archives.
Mekas brings a poet's sensibility to the diary film style that permeates his work. His vision is unique in its ability to capture personal moments of beauty, celebration and joy. Developing his diaristic film style in the 1960s, he has become best known for his 'film diaries' in which he recorded, with great sensitivity, his day-to-day activities as well as those of his peers from the film and arts community in New York.
Mekas's work in turn has inspired many artists and film-makers to follow in his footsteps. Mike Figgis, Jim Jarmusch, Harmony Korine and Martin Scorsese, among many others, have cited Mekas as a key influence.
This exhibition surveys Mekas's work with moving images, poetry and sound, presenting a selection of film and video works dating from the 1950s through to the present day. The show includes the world premiere of Mekas's new featurelength film, presented as an immersive installation. Stills, film portraits of friends and family and ephemera also punctuate the Serpentine's spaces, offering a fascinating insight into Mekas's life and work.
Mekas's films and archive material have been exhibited extensively throughout the world, including at Documenta 11; the Venice Biennale 2005; the Whitney Museum of American Art and MoMA PS1, New York; Museum Ludwig, Cologne; Baltic Art Center, Sweden; and the Metropolitan Museum of Photography, Tokyo.
Coinciding with the Serpentine Gallery exhibition, Centre Pompidou, Paris, and BFI Southbank, London, are each presenting a season of film and video work celebrating Mekas's contribution to cinema.
Adolfo Meko filmų retrospektyva: Vilnius - Kaunas - Klaipėda
VILNIUS
Vilniaus dailės akademija, Gotikinė salė, Maironio g. 6
2012 11 27 13 val.
Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita "Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomojo kino ikonoklastas"
Jono Meko vizualiųjų menų centras, Gynėjų g. 14
2012 11 2718 val. Adolfo Meko parodos atidarymas. Dalyvauja Pola Chapelle ir John Pruitt
2012 11 27 – 2012 12 02 Adolfo Meko studentų trumpų filmų demonstracijos
Šiuolaikinio meno centras, ŠMC Kino salė, Vokiečių g. 2
2012 11 28 18 val. Adolfo Meko filmų retrospektyvos atidarymas. Dalyvauja Pola Chapelle ir John Pruitt
18:15 val. Trumpas filmas apie Adolfo Meko ir Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 m. retrospektyva, rež. Mikas Žukauskas ir Virginija Vareikytė
18:45 val. Aleliuja kalvoms, 1963, 82 min., Adolfas Mekas
2012 11 29
18 val Time and Fortune Vietnam Newsreeel, 1969, 5 min, Adolfas ir Jonas Mekai/ Karinis kalėjimas, 1964, 68 min. Adolfas ir Jonas Mekas
19:30 val. Ėjimas namo, 1973, 60 min. Adolfas Mekas ir Pola Chapelle
2012 11 30
16:00 val. Dvivamzdis detektyvas, 1965, 90 min. Adolfas Mekas
2012 12 01
15:00 val. Cage/Canningham, 1991, 95 min. Elliot Caplan
17 val. Džonas ir Džeinė, 2005 79 min., Ashim Ahluwalia
19 val. Frenkas ir Sindė, 2008, 81 min., G. J. Echternkamp
KLAIPĖDA
Klaipėdos Universiteto dailiųjų menų fakultetas, K. Donelaičio str. 4
2012 11 29 15 val. Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita "Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomojo kino ikonoklastas"
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Parodų rūmai, Didžioji vandens g.2
2012 11 29
18 val. Trumpas filmas apie Adolfo Meko ir Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 m. retrospektyva, rež. Mikas Žukauskas ir Virginija Vareikytė Aleliuja kalvoms, 1963, 82 min., Adolfas Mekas, Susitikimas suPola Chapelle and John Pruitt po filmo
2012 12 01
14:30 val. Time and Fortune Vietnam Newsreeel, 1969, 5 min, Adolfas ir Jonas MekaiKarinis kalėjimas, 1964, 68 min. Adolfas ir Jonas Mekai
16:00 val. Ėjimas namo, 1973, 60 min. Adolfas Mekas & Pola Chapelle
17:20 val. Dvivamzdis detektyvas, 1965, 90 min. Adolfas Mekas
2012 12 02
14:20 val. Cage/Canningham, 1991, 95 min. Elliot Caplan
16:00 val. Džonas ir Džeinė, 2005 79 min., Ashim Ahluwalia
17:30 val. Frenkas ir Sindė, 2008, 81 min., G. J. Echternkamp
KAUNAS
Vytauto Didžiojo Universitetas, Galerija 101, Laisvės al. 53
2012 11 30 14 val. Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita "Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomojo kino ikonoklastas" Romuvos kino teatras, Laisvės al. 54
2012 11 30 18 val. Trumpas filmas apie Adolfo Meko ir Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 m. retrospektyva, rež. Mikas Žukauskas ir Virginija Vareikytė Aleliuja kalvoms, 1963, 82 min., Adolfas Mekas, Susitikimas suPola Chapelle and John Pruitt po filmo
2012 12 01 14 val.Time and Fortune Vietnam Newsreeel, 1969, 5 min, Adolfas ir Jonas MekaiKarinis kalėjimas, 1964, 68 min. Adolfas ir Jonas Mekai
2012 12 02
15:10 val. Cage/Canningham, 1991, 95 min. Elliot Caplan
17:20 val. Džonas ir Džeinė, 2005 79 min., Ashim Ahluwalia
19:00 val. Frenkas ir Sindė, 2008, 81 min., G. J. Echternkamp
21:00 val. Ėjimas namo, 1973, 60 min. Adolfas Mekas & Pola Chapelle
2012 12 03
20:00 val. Dvivamzdis detektyvas, 1965, 90 min. Adolfas Mekas
Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba
Foto paroda – tai Adolfo Meko šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų. Atskirai pristatomi 1996–2003 Bardo koledže skaitytų paskaitų video įrašai, taip pat kolegų, mokinių atsiminimų apie Adolfą Meką video įrašas. JMVMC kino salėje bus demonstruojami Adolfo Meko mokinių trumpo ir pilno metražo kino ir animaciniai filmai.
Retrospektyvą papildo atskira Adolfo Meko ir jo mokinių pilno metražo kino filmų peržiūra Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Paroda ir kino peržiūros bus perkeltos į Kauną ir Klaipėdą (detalų renginių datų ir dislokacijų sąrašą galima rasti JMVMC internetinėje svetainėje http://www.mekas.lt/ )
Adolfas Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu, kad gyvenimo nelepintas Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie Jono Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautorius, kartu su broliu Jonu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“, tačiau buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, taip pat vienas iš talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgiamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų Adolfas Mekas ugdė ir įtakojo būsimus kino kūrėjus.
Retrospektyvos rengėjas: JMVMC, kuratoriai: Artūras Jevdokimovas, Kęstutis Šapoka.
Parodos ir retrospektyvos mecenatai - JAV ambasada Lietuvoje ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Jonas Mekas: Prisiminimai iš Vokietijos
Fotografijos apima 1945-49 metų laikotarpį, kai broliai Jonas ir Adolfas Mekai likimo buvo nublokšti į Vokietiją – Viesbadeno ir Kasselio išvietintų arba žmonių be vietos stovyklas. Nuotraukose užfiksuotos įvairios Viesbadeno ir Kasselio vietos ar priemiesčiai, į kuriuos Jonas, Adolfas ir kiti internuotieji retkarčiais ištrūkdavo, šių miestų kasdienybė. Taip pat dokumentuotas išvietintųjų stovyklos gyvenimas – stovyklos mokykla, lietuvių žemdirbiai pabėgėliai, perkėlimo iš vienos stovyklos į kitą scenos. Taip pat užfiksuoti asmeniniai dokumentai, kaip pavyzdžiui, Mainzo universiteto studentų užrašai, skrajutės, išmestos iš sąjungininkų lėktuvų ir pan.
„Išvietintų žmonių stovyklose visoje Vokietijoje gyveno tūkstančiai lietuvių, laukdami savo likimų. Tai mano pirmas bandymas trumpai pristatyti vokiškąjį gyvenimo etapą tarp 1944 liepos ir 1949 spalio. Naudodamas originalias fotografijas, kino ir filmuotą vaizdo medžiagą iš 1971 ir 1993 m., aš sugrįžtu į Elmshorną, Flensburgą, Viesbadeną, Mainzą ir Kasselį, kur aš praleidau keletą savo gyvenimo metų – pirmiausiai kaip priverstinis darbininkas karo belaisvių stovykloje, vėliau – kaip žmogus be vietos DP (Displaced Persons)stovykloje“, – pasakoja J. Mekas.
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje pristatomas Jono Meko filmas Remineszencen aus Deutchland (Prisiminimai iš Vokietijos), taip pat filmas Ar buvo karas? daugiausiai pačių pabėgėlių lūpomispasakojantis apie jų gyvenimą, atsidūrus JAV.
Kaip atskiri ir kartu jungiamieji akcentai parodoje eksponuojamos dvi portretinės nuotraukos – 1947 m. Jono Meko autoportretas ir 1965 m. Jurgio Mačiūno portretas. Šios fotografijos tarsi sujungia ir pratęsia pokario išvietintųjų asmenų Vokietijoje ir kiek vėliau JAV atsidūrusių pabėgėliųparodos leitmotyvus.
Šį kartą Jonas Mekas siūlo retrospektyvią kelionę egzodo keliais, kaip visada sulydantis asmeninio, subjektyvaus erdvėlaikio ir globalios istorijos lygmenis, žinoma, nepakartojamoje „mekiškoje“ estetikoje.
SISTEMOS KLAIDOS IR TVARKOS MITAS
Rugpjūčio 8 d. Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato tinklo menininko Laimono Zako projektą Glitchr. Menininkas naudoja kūrybiško programavimo būdus, kurdamas savitą internetinę estetiką arba paties menininko žodžiais tariant – tapybą, socialinį tinklą naudojant kaip drobę.
2011 m. birželįLaimonas Zakas pirmą kartą susidūrė su diakritinių ženklų kombinavimu internete, o paieškojęs tokios veiklos pėdsakų ir neradęs analogų, sugalvojo savo projektą,pasinaudodamasunicodesistemos spragomis, leidžiančiomis prie vieno simbolio prideti neribotą skaičių diakritinių ženklų. Tokiu būdu galima buvo sukurti „tekstą“, kuris išlenda už įprastų tinklalapio tekstui numatytų rėmų (tiek facebook, tiek google, tiek twitter sistemoseir t.t.), kitaip sakant, galima buvo kurti abstrakčias grafinių ženklų tekstūras.
Menininkas atrado ir kitų kūrybiško programavimo būdų, pavyzdžiui, naudojantis socialinio tinklo Facebook spragomis, į Facebooknaujienas integruojant iškraipytus socialinius plug-in`us (įskiepius), t.y. paveikslėlius, pokalbių langus, paieškos langus ir kitus objektus. Kurį laiką buvo įmanoma integruoti ir animuotus paveikslėlius ar net pagrindinę, firminę Facebook mėlyną juostą ir tokiu būdu iš šių ženklų arba objektų taip pat kurti savotiškas vizualias ir prasmines abstrakcijas, iš esmės, sukuriant sistemos, tinklo „gedimo“ iliuziją.
Kaip Glitchr projekto dalį JMVMC, Laimonas Zakas kartu su Rimu Sakalausku taip pat pristato mappingo dalį. Video arba 3D mappingas yra populiarus kaip elektroninė taikomojo meno rūšis. Dažniausiai naudojamos didžiulių mastelių projekcijos ant pastatų įvairių švenčių, koncertų metu, taip pat įvairios mappingo rūšys yra neatskiriama klubinės kultūros dalimi, kaip DJ-jų ir VJ-jų bendradarbiavimo rezultatas. Ant įvairių paviršių projektuojami vaizdai sukuria dinamiškus vaizdinius, įvairiai transformuojančius mums įprastą regimąjį pasaulį. Mappingo technikų naudojimas transformuoti architektūrinių objektų paviršių dar vadinamas 4D. Šį kartą Laimonas Zakas ir Rimas Sakalauskas sukūrė savarankišką mappingo kompoziciją kaip savarankišką kūrinį specialiai projektui JMVMC.
2011 m. birželįLaimonas Zakas pirmą kartą susidūrė su diakritinių ženklų[1] kombinavimu internete, o paieškojęs tokios veiklos pėdsakų ir neradęs analogų, sugalvojo savo projektą,pasinaudodamasunicode[2] sistemos spragomis, leidžiančiomis prie vieno simbolio pridėti neribotą
skaičių diakritinių ženklų. Tokiu būdu galima buvo sukurti „tekstą“, kuris išlenda už įprastų tinklalapio tekstui numatytų rėmų (tiek facebook, tiek google, tiek twitter sistemoseir t.t.), kitaip sakant, galima buvo kurti abstrakčias grafinių ženklų tekstūras.
Menininkas atrado ir kitų kūrybiško programavimo būdų, pavyzdžiui, naudojantis socialinio tinklo Facebook spragomis, į Facebooknaujienas integruojant iškraipytus socialinius plug-in`us (įskiepius)[3], t.y. paveikslėlius, pokalbių langus, paieškos langus ir kitus objektus. Kurį laiką buvo įmanoma integruoti ir animuotus paveikslėlius ar net pagrindinę, firminę Facebook mėlyną juostą ir tokiu būdu iš šių ženklų arba objektų taip pat kurti savotiškas vizualias ir prasmines abstrakcijas, iš esmės, sukuriant sistemos, tinklo „gedimo“ iliuziją. Tačiau tinklo programuotojai ar prižiūrėtojai tuojau pat sureagavo, ištaisė spragas ir visi Zako „alterparazitinės“ veiklos rezultatai dingo (nuo tada menininkas reguliariai kaupia savo veiklos archyvą), o jo glitchr projektas norom nenorom keičiasi, transformuojasi, nes, pavyzdžiui, Facebook tinklas reaguoja, atitinkamai tobulina savo struktūrą, taiso „klaidas“, stengdamasis neleisti Zakui ir tokiems kaip jis „parodijuoti“ sistemos. Tuo tarpu menininkas irgi stengiasi tobulėti ir rasti vis naujų intervencinės sąveikos būdų. Vyksta savotiškas abipusis apsišaudymas ir bandymai vienas kitą „neutralizuoti“.[4]
Laimono Zako projektas žavus ir aktualus būtent daugiasluoksniu ir daugiaprasmiu interaktyvumu, balansuojančiu tarp formaliai estetiškų intencijų ir ironiško socio-ideologinio aktyvumo.Viena vertus, projektas tarsi naujai ir netikėtai aktualizuoja menininko išskirtinumo mitą (juk idėją subrandino būtent Zakas), kita vertus, veikia kaip užkrečiamas irkolektyvinės veiklos akumuliatorius (nes glitchr yra ne tiek unikalus Zakostilius, kiekjo atrastas „pasidaryk pats“ principas). Menininką domina galimybė įvairiais būdais iškraipyti socialinių tinklų struktūrą ir kartu vienas iš pagrindinių tikslų kuriant „glitchrus“yra estetinės intencijos, – galima tai pavadinti internetine tapyba, naudojant socialinį tinklą kaip drobę.[5]
Glitchrprincipas ir pavadinimas susijęs su eksperimentinės elektroninės muzikos stiliumi glitch, kurio viena pagrindinių savybių kurti ritmus iš įrašytų įvairių triukšmų[6], o „tapymas socialinių tinklų triukšmais“ Laimonui Zakuipasirodė artimas glitch principui. Menininkas tiesiog galūnėje pridėjo raidę „r“ (kaip Flickr ar Tumblr). Kaip bebūtų, šių „abstrakčių paveikslų“ audinys, medžiaga yra dar ir socialiai arba kritiškai įkrauta. Savo projektu Laimonas Zakas tarsi suardo sisteminės skaitmeninės tvarkos ir prasmės iliuziją (nuplėšia skraistę ir atidengia „tikrąjį Matricos veidą“), parodydamas, kad po ja slypi tiesiog abstrakčių kodų sekos, už kurių savo ruožtu slepiasi totali socialinė akis – vos pažeidusmenamos tvarkos paviršių atsiranda iki tol nematomais buvę sistemos agentai– „prižiūrėtojai“. Taip pusiau piratinis glitchr principas netiesioginiu būdu pademonstruoja „tvarkingos socialinės sistemos“ sąlygiškumą ir, kas dar svarbiau, išryškina paslėptas, užmaskuotas jos, kaip totalios komercinės/ideologinės smegenų plovimo mašinos funkcijas, kartu pasiūlydamas kūrybiško, mąstančio, kritiško santykio su internetinio tinklo sistemomis būdus.
Kaip Glitchr projekto dalį JMVMC, Laimonas Zakas kartu su Rimu Sakalausku taip pat pristato mappingo dalį, kurioje menininkai ant specialiai sukonstruotų baltų kubų tamsoje projektuoja įvairius vaizdus. Video arba 3D mappingas yra populiarus kaip elektroninė taikomojo meno rūšis. Dažniausiai naudojamos didžiulių mastelių projekcijos ant pastatų įvairių švenčių, koncertų metu, taip pat įvairios mappingo rūšys yra neatskiriama klubinės kultūros dalis, kaip DJ-jų ir VJ-jų bendradarbiavimo rezultatas. Ant įvairių paviršių projektuojami vaizdai sukuria dinamiškus vaizdinius, įvairiai transformuojančius mums įprastą regimąjį pasaulį. Mappingo technikų naudojimas transformuoti architektūrinius objektus dar vadinamas 4D.
Šį kartą Laimonas Zakas ir Rimas Sakalauskas sukūrė savarankišką mappingo kompoziciją specialiai projektui JMVMC.
[1] Diakritiniai ženklai yra prie fonogramų pridedami nedideli ženklai – taškeliai, brūkšneliai, kabliukai ir pan., kurie žymi ypatingą tarimą arba kirčiavimą nuo kitų panašių žodžių. Žodis „diakritinis“ kilęs iš graikiško διακρητικός, kuris reiškia „skiriamasis“.
[2] Kodavimas Unicode standartu leidžia bendrinti dokumentus ir kitus elementus daugiakalbėje aplinkoje. [...] Pvz., įsivaizduokite tokią situaciją: yra du žmonės, vienas jų naudoja anglišką sistemos Microsoft Windows XP versiją su lotyniškąja kodų lentele, o antrasis žmogus naudoja Microsoft Windows XP operacinę sistemą japonų kalba su japoniška kodų lentele. Antrasis sukuria susitikimo užklausą su Outlook 2002 versija japonų kalba su japoniškais simboliais lauke Vieta ir siunčia pirmajam asmeniui. Kai pirmasis asmuo, naudojantis anglišką Outlook 2002 versiją, atidaro susitikimo užklausą, vietoj japonų kalbos kodų lentelės rodomi netikėti lotyniškosios kodų lentelės simboliai, ir pasidaro nebeįmanoma perskaityti teksto. [...] Universalusis Unicode simbolių rinkinys išsprendžia šią problemą. Kodų lentelė Unicode buvo kuriama kaip universalus simbolių rinkinys, apimantis daugumą žinomų kalbų rašmenų. In. Unicode režimo Exchange serveryje privalumai.http://office.microsoft.com/lt-lt/outlook-help/HP001026931.aspx (žiūrėta 2012-05-04)
[3] Plug-in objektai- tai video ir audio failai (įskiepiai). Kad įterpti plug-in objektus, reikalingos programos. Plug-in programos - tai nedideli pagalbiniai priedai, kurie dirba kartu su naršykle. Kai tų programėlių nėra ir vartotojui tenka jų ieškoti. Tai pat skirtingos OS gali reikalauti skirtingų plug-in programų. In. HTML pamoka, pradmenys. Įterpiami aktyvūs elementai. ActiveX Object, plug-in, applet elementaihttp://www.programva.com/lt/html-http-pagalba/354-html-pamoka-pradmenys-terpiami-aktyvs-elementai-activex-object-plug-in-applet-elementai (žiūrėta 2012-05-04)
[4] Romas Zabarauskas: Tai vadinasi Glitchryra kažkiek noro griauti Facebooką?Laimonas Zakas: Iš dalies taip, bet galima žiūrėt ir atvirkščiai – tieFacebooko darbuotojai tikriausiai prisijungę tam, kad tobulintų savo kompaniją. Kartais mano „postai“ dingsta ir paskui nebeišeina jų pakartoti, nesFacebookaspataiso savo struktūrą. Gal tai sutapimas. In. Laimonas Zakas, populiarus šiuolaikinis menininkas. Artnews.lthttp://www.artnews.lt/laimonas-zakas-populiarus-siuolaikinis-lietuviu-menininkas-15165 (žiūrėta 2012-05-02)
Bemiegių naktų istorijas“ įkvėpė knyga „Tūkstantis ir viena naktis“. Tačiau skirtingai nei arabiškos pasakos, mano istorijos – iš tikro gyvenimo, nors blaškosi kažkur už rutiniškos realybės ribų. Filme pasakojamos 25 skirtingos istorijos. Jų veikėjai – mano geri draugai, tačiau ir aš pats esu neatskiriama jų dalis. Arabų pasakų sekėjas ar sekėja – taip pat buvo jų dalis“, – sako Jonas Mekas.
Jonas Mekas pakvies pasivaikščioti po naktinį Niujorką, butus, studijas, užkulisius, galerijas, barus ir klubus. Susitiksime senus draugus: Keną ir Flo Jacobsus, Yoko Ono, Patti Smith, Mariną Abramovič, Hansą Ulrichą Obristą, Pipą Chodorovą, brolius, seseris, sūnus ir dukteris.
Bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru liepos 4 d. bus rodomas filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972 m.), o liepos 11 d. – „ Autobiografija žmogaus, kuris nešė praeitį savo akyse“ (2000 m.). Filmai anglų kalba.
„Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ pasakoja apie brolių Adolfo ir Jono Meko grįžimą į Lietuvą. Tai džiaugsmingai melancholiškas pasivaikščiojimas prisiminimuose, susitikimas su seniai matytais mylimais žmonėmis ir laimingų brolių šėlionės gimtosiose Semeniškėse. 16 mm juostoje užfiksuota trijų dalių kelionė, nuotykiai tarp Niujorko, Semeniškių ir Vienos. 2006 m. Nacionalinė kino išsaugojimo taryba filmą įtraukė į Nacionalinį filmų registrą kaip istoriškai reikšmingą meno kūrinį (JAV).
Jonas Mekas (g. 1922) – lietuvių filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, gyvena ir kuria Niujorke, JAV. Jis buvo daugybės žurnalų redaktoriumi, parašė poezijos, prozos bei pasakų knygų.
Vokietijoje, Viesbadene, bus pristatyta Jono Meko kūryba
„Dipukų stovyklose visoje Vokietijoje gyveno tūkstančiai lietuvių, laukdami savo likimų. Tai mano pirmas bandymas trumpai pristatyti mano vokiškąjį gyvenimo etapą tarp 1944 liepos ir 1949 spalio. Naudodamas originalias fotografijas, kino ir filmuotą vaizdo medžiagą iš 1971 ir 1993 m., aš sugrįžtu į Elmshorną, Flensburgą, Viesbadeną, Mainzą ir Kasselį, kur aš praleidau keletą savo gyvenimo metų – pirmiausiai kaip priverstinis darbininkas karo belaisvių stovykloje, vėliau – kaip žmogus be vietos DP stovykloje“, – pasakoja J. Mekas.
Parodoje žiūrovai galės pamatyti nuotraukas iš 1945-49 metų laikotarpio. Jono ir jo brolio Adolfo nuotraukose užfiksuotos įvairios Viesbadeno ir Kasselio vietos, asmeniniai dokumentai, kaip pavyzdžiui, Mainzo universiteto studentų užrašai, skrajutės, išmestos iš sąjungininkų lėktuvų ir kita.
Myself, my brother Adolfas, and a friend. Wiesbaden, 1945
Parodos atidaryme dalyvaus Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Viesbadeno muziejuje kelis mėnesius veiks fotografijų paroda, istoriniame Viesbadeno kino teatre „Kaligari“ birželio 16 d. bus parodytas Jono Meko filmas „Zefiro Torna“ ir pirmą kartą pristatytas jo filmas „Remineszencen aus Deutchland” („Prisiminimai iš Vokietijos“).
Pasaulyje kultiniu kino kūrėju vadinamas J. Mekas, jau daugiau nei 50 m. gyvenantis ir dirbantis Niujorke, gimė ir augo Lietuvoje. Iš Lietuvos išvyko būdamas 22 metų vokiečių okupacijos metu. Jis, kaip ir daugelis to meto jaunų žmonių, buvo įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą.
Menininkas, bendravęs ir kūręs su tokiomis garsenybėmis kaip Andy Warholas, Johnas Lenonas, Yoko Ono, Salvadoras Dali, Jurgis Mačiūnas ir kt., įrašytas į 80 žymiausių XX a. Amerikos menininkų grupę. Jis darė ir daro ypatingą įtaką menininkams ir kinematografininkams. Jo filmai pelnė ir tebepelno gerų įvertinimų ir aukštų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose. Juo žavisi ir gerbia Niujorko ir pasaulio menininkai, muziejų kuratoriai, kritikai.
Šiuolaikinį meną ir kiną įtakoja ne tik jo paties darbai, bet ir jo įkurti New American Cinema bei Anthology Film Archives. Meko darbai įvertinti Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimu už nuopelnus, Niujorko kino kritikų sąjungos apdovanojimu, Prancūzijos menų ir literatūros ordino kavalieriaus titulu, Tarptautinės dokumentinio kino asociacijos ir Pjero Paolo Pasolini apdovanojimais. J. Meko filmas ,,Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą (Į Kongreso nacionalinio kino registrą kiekvienais metais yra atrenkami tik 25 filmai).
Jono Meko fotografijų parodos „Reminiszenzen aus Deutschland” atidarymas vyks Viesbadeno Schaufenster muziejuje birželio 15 d. 17 val., „Schaufenster Stadtmuseum“, Ellenbogengasse 3-7, 65185 Wiesbaden.
Filmų „Zefiro Torna or Scenes from the life of George Maciunas“ ir „Remineszencen aus Deutschland” pristatymas Kaligari kino tetare vyks birželio 16 d. 20 val., Caligari FilmBühne, Marktplatz 9, 65185 Wiesbaden.
Projekto organizatoriai:LR kultūros ministerija, LR ambasada Vokietijoje, Jono Meko vizualiųjų menų centras.
Projekto partneriai:Viesbadeno miesto savivaldybė, hessischerliteRaturRAT, Viesbadeno miesto Schaufenster muziejus, Viesbadeno kino teatras Kaligari, Tarptautinių kultūros programų centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
Jonas Mekas. Asmeninio archyvo nuotr.
Susipažinkime - Warholas, Yoko, Lenon, Dali - Jono Meko filmuose Rygoje
Sankt Peterburge pristatoma Jono Meko filmų programa
Jonas Mekas neretai yra vadinamas amerikietiško avangardo kino krikštatėviu. Jis yra siejamas su 7-ąjame XX a. dešimtmetyje Amerikoje prasidėjusiu Fluxus judėjimu, kurio pradininkas buvo kitas lietuvių išeivijos menininkas Jurgis Mačiūnas.
Fluxus menininkų kūryba ieškojo galimybių apjungti įvairias menines technikas, ji įtvirtino naują, alternatyvų meninio mąstymo ir raiškos būdą.
Tokia yra ir Jono Meko kūryba: pasižyminti dinamika, žanrų įvairove ir originalumu.
Atidaryme kalbėjęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas palinkėjo Sankt Peterburgo publikai vadovautis Jono Meko duotu patarimu „ieškoti ir atrasti nežymių ir mažų, bet esminių detalių, būtinų mūsų gyvenimui“.
Jono Meko vizualiųjų menų centre startuoja PRO projektas
PRO- priešdėlis vartojamas kalboje yra nuoroda. Šis priešdėlis skatina įvairių temų plėtotę, žaismą ir kontekstinių prasmių analizę, jų vizualizaciją. Priešdėlis pro- pats iš savęs nenusako žodžio, kuris juo prasideda, prasmės, lygiai taip pat, kaip nediktuoja turinio iškeliant priešdėlį kaip parodos atskaitos tašką.
Projektas kviečia Vilniaus miesto gyventojus ir svečius į trijų savaičių trukmės kintančią, interaktyvią parodą, kuri vyks Jono Meko Vizualiųjų Menų Centre (Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas) Vilnius), gegužės 18 – birželio 8 dienomis. Atidarymas gegužės 18 d., 19val.
Projektas – paroda skatins lankytojų observaciją, kontempliaciją, diskusiją bei aktyvią reakciją. Parodos metu vyks įvairios atviros, autorinės dirbtuvės (komiksų paišymo, tapybos tušu/kaligrafijos ir koliažo, perfor- manso), paskaitos, susitikimai, diskusijos, ekskursijos ir kitos netikėtos intervencijos galerijoje.
Projekte – parodoje “PRO-” dalyvauja: Akvilė Misevičiūtė, Aistė Goda Viršulytė, Andrėja Šaltytė, Antanas Stančius, Božena Miežonis, Denisas Kolomyckis, Gabrielė Gervickaitė, Gintarė Vadeikytė, Ingra Miler, Jonas Olšauskas, Yoshi, Julija Zubavičienė, Simonas Kuliešis ir kviestiniai svečiai.
Projektą – parodą kuruoja Gabrielė Gervickaitė, Ingra Miler, Urtė Staniulionytė.
GEGUŽĖ
18 d. • penktadienis 19:00 parodos atidarymas 22 d. • antradienis 18:00 Deniso Kolomyckio workshop’as 23 d. • trečiadienis 18:00 Komiksų piešimo workshop’as su YOSHI. GARSAS: grupė DRUGS 25 d. • penktadienis 20:00 “Vakarėlis” (Ingra Miler) Miss Yoshi + VJ Asta, 6P3S, Per.↵Form + kviestiniai vakaro svečiai on stage 30d. • trečiadienis ekskursijos po parodą: 11:00 - 12:30 / 13:00 - 14:30 / 15:00 - 16:30 (būtina išankstinė registracija el. paštu: projektas.pro@gmail.com arba telefonu 8 613 27904)
BIRŽELIS 3d. • sekmadienis 11:00 - 13:00 šeimų diena: kaligrafijos, tapybos tušu ir koliažo workshop’as vaikams su Jonu Olšausku (būtina išankstinė registracija el.paštu: projektas.pro@gmail.com arba telefonu 8 613 27904 8d. • penktadienis 19:00 performansų vakaras: projekto - parodos uždarymas
✿
Kasdien 18:00 - 19:00 parodoje veiks Sakura Klubas (Jonas Olšauskas)
+ netikėtos intervencijos parodoje
“PRO-” rėmėjai: Lietuvos dujos, Delta interservis, Bitės Midaus alaus, Sampal soundsystem, Commune Art, LVJC sveikatingumo centras, Nerijaus Juškos baleto mokykla. “PRO-” partneriai: VŠį LitFilmas, VŠį Vilniaus Milžinai, VJOSAS.
Parodos darbo laikas II - VI 12 - 20h • projekto - parodos “PRO-” renginiai nemokami.
ДНИ ВИЛЬНЮСА В САНКТ-ПЕТЕРБУРГЕ. ПРОГРАММА ФИЛЬМОВ ЙОНАСА МЕКАСА
Йонас Мекас – один из корифеев независимого и авангардного кино. Он посвятил свою жизнь и работу развитию независимого кино как жанра искусства. В качестве кинорежиссера, критика, режиссера монтажа, кинопрокатчика, архивариуса и поэта, Мекас внёс непосильный вклад в создание современного авангардного и независимого кинодвижения, которое он продолжает развивать до сих пор.
Йонас Мекас родился в 1922 году в Семенишкяй, Литве. В 1944 вместе с братом Адольфом они были заключены в фашистский лагерь принудительного труда. В 1949 году, через четыре года проживания в лагере перемещенных лиц братья приехали в Америку и поселились в Нью-Йорке, районе Бруклин. Уже через две недели по приезде Йонас одолжил деньги на покупку своей первой камеры «болекс» 16мм и начал фиксировать моменты своей жизни.
“ У меня были только мгновения, когда я мог снимать отрывки фильма. Я сказал себе: «Прекрасно. Если мне никак не выкроить шесть или семь месяцев для съемок фильма — не буду из-за этого расстраиваться. Буду ежедневно снимать короткие заметки ... если я смогу снимать одну минуту - сниму одну минуту».
В 50-тые и 60-тые годы, кроме экранизации многочисленных экспериментальных кинофильмов, Мекас стал соучредителем журнала «Культура кино» (анг. Film Culture magazine) в качестве главного редактора. Он начал вести колонку «Дневник кино» (анг. Movie Journal) в газете «Нью-Йорк виладже войс». Он также был учредителем Кооператива Кинорежиссеров, Синематеки Кинорежиссеров авангардистского кино и Архивов антологии фильмов.
До сих пор Архивы антологии кино признаны одним из важнейших центров по сохранению, изучению и показу авангардистского и независимого кино.
Мекас завоевал полагающееся ему по праву международное признание как кинорежиссер. Он стал вдохновителем нескольких поколений кинорежиссеров, таких как Мартин Скорсезе, Энди Уорхол, Джим Джармуш и Гармони Корин.
Вклад Мекаса в киноискусство в качестве кинорежиссера варьирует от нарративных фильмов (например: «Оружие деревьев» (1961) и «Бриг» (1963)) до фильмов-дневников (например, «Уолден» (1969), «Потерянный, потерянный, потерянный» (1975), «Воспоминания о поездке в Литву» (1972), «Зефиро торна» (1992), «Рождение нации» (1997), «Продвигаясь вперед, иногда я видел краткие проблески красоты» (2001) и «Литва и распад СССР» (2008)). Его работы часто показывали на фестивалях и в музеях по всему миру, например, на Венецианской биеннале, галерее Тейт Модерн, галерее Серпентайн, Уитни и Музее Современного искусства в Нью-Йорке.
В 2006 г. Гильдия режиссеров Америки присудила Архивам антологии кино и Мекасу Почетную премию Гильдии режиссеров Америки и тем самым признала преданность Мекаса сохранению искусства кино. Позже в том же году Мекас был награжден на церемонии награждения Ассоциации кинокритиков Лос-Анджелеса за существенный вклад в развитие Американской кинокультуры. При ежегодном отборе Ассоциацией двадцати-пяти фильмов, фильм Мекаса «Воспоминания о поездке в Литву» был отобран Национальным комитетом Соединенных Штатов Америки по сохранению фильмов на сохранение в Национальном Реестре фильмов Библиотеки Конгрессов.
В 2007 г. через свой вебсайт Мекас запустил свой эпический проект 365, который включает в себя создание 365 коротких фильмов и видео работ, т.е. каждый день года выпускается один фильм. Данный проект продолжает привлекать внимание международных последователей, поскольку Мекас расширил свой вебсайт, и выложил на него свои фильмы и другие видео работы. Мекас продолжает работать на международной арене в качестве автора, кинорежиссера, поэта и куратора.
ПРОГРАММАПОКАЗА
16 мая (среда) / 19.30
"Воспоминания о поездке в Литву"
(1972, Reminiscences of a Jorney to Lithuania, 82 мин.)
После двадцатисемилетнего отсутствия Адольфас и его брат Йонас вернулись на родину в Литву. Они покинули Литву, будучи молодыми людьми, когда их вывезли в немецкий лагерь принудительного труда. Теперь они вернулись домой с визитом, Адольфас со своей женой певицей Полой Чапель (анг. Pola Chapelle).
«Фильм состоит из трех частей. Первая часть - материал, отснятый на моей первой камере «болекс» в первые годы жизни в Америке в период с 1950 до 1953. В этой части показаны я, мой брат Адольфас, то, как мы выглядели в то время, различный отснятый материал об иммигрантах в Бруклине, пикники, танцы, песни, улицы Уиллиамсбурга».
«Вторая часть была снята в августе 1971, в Литве. Почти весь материал был снят в Семенишкяй, в деревне, которой я родился. Вы видите старый дом, мою мать, которая родилась в 1887, всех ее братьев, гуляния, празднование нашего возвращения домой. Вы не увидите реальной картины, как Литва выглядит сегодня, Вы увидите ее через воспоминания перемещенного лица вернувшегося домой первый раз за двадцать пять лет».
«Третья часть начинается с вставленного эпизода в Элмшорне, пригороде Манбурга, где во время войны мы провели год в лагере принудительного труда. По окончании этого эпизода, мы в Вене, где встречаемся с некоторыми из моих лучших друзей – Петером Кубелка, Германом Ницше, Анет Михельсон, Кеном Джэкобсом. Фильм заканчивается сжиганием Венского рынка фруктов в августе 1971." -- Йонас Мекас
17 мая (четверг) / 19.45
"Бриг"
(1964, The Brig, 65 мин.)
«Я смотрел спектакль «Бриг» в день закрытия показа. Бекам было сказано закрываться и убираться. К тому времени представление игралось так чётко, что оно менялось неминуемостью жизни само по себе. Во время просмотра я думал: допустим, это настоящий бриг; допустим, я репортер кинохроники; допустим, я получил разрешение у Корпуса морской пехоты США попасть на один из бригов и снять всё происходящее там. Какой документ можно представить человечеству! А как в тот момент играли «Бриг»! Это был настоящий бриг. Эта идея полностью заняла мои мысли и чувства, поэтому я покинул спектакль. Я не хотел знать, что произойдет дальше; я хотел видеть это своей камерой. Я должен был снять это». -- Йонас Мекас
«Не обремененное капелькой легкости или сострадания это душераздирающее экранизированное упражнение описывает методичную, круглосуточную жестокость трех смотрителей по отношению к десяти заключенным, все это в рамках их служебных обязанностей». -- Газета «Нью-Йорк Таймс»
«Бриг» – необработанный слой нового американского кинематографа, снятого не на Бродвейских подмостках с такой животной аутентичностью, что этот фильм получил гран-при Венецианского фестиваля как лучший документальный фильм. Частично драма, частично полемика, с взрывной волной и атмосферой кошмара, которую предлагает Кафка с фотоаппаратом Кодак. Фильм четко выполняет указанную ему роль, а именно, хватает зрителя за грудки и сильно бросает от стены к стене, показывая жестокость одного дня в карцере Корпуса морской пехоты». -- Журнал «Таймс», сентябрь 1964
«Покидая этот фильм, мы обещаем, больше никогда не смотреть его. Нам кажется, что невозможно видеть такое зрелище дважды. Фильм тверд, как орешек, и единственное, что остается – раздавить его, даже не задумываясь, что этот орешек символ мироздания. Братья Мекас больше не мягкие поэты, которыми мы их представляли: они два диких индейца, высушивающих скальпы». -- Cahiers du Cinema
«Бриг» – это современное Инферно. Люди, которые попадают туда, теряют всякую надежду на сострадание. Адом стал Корпус морской пехоты, в котором раздают унижение и безжалостность, как это описано в книге, где смотрители и заключенные совершают безумный ритуал деградации... «Бриг» Кенета Х. Брауна - метафора протеста бессмысленной человеческой жестокости по отношению к человеку - берет начало с постановки важнейшей авангардистской компании Нью-Йорка «Живого театра» (анг. The Living Theatre). Когда сборщики налогов закрыли маленькую аудиторию на втором этаже в Гринвич Виладж, Йонас Мекас (редактор журнала «Культура кино» и репортёр Нового американского кино для «Виладж войс») решил, что спектакль необходимо сохранить на плёнке. Для этого режиссер Джудит Малина и ее актеры должны были ворваться ночью в свой театр и сыграть последний спектакль (без пересъемки) для камер Мекаса... С момента пробуждения заключенные стоят по стойке смирно. Все время над мужчинами издеваются, их избивают смотрители, которым не надо искать предлога для жестокости. Браун порицает безумие, проявившееся потому, что форма государственной власти позволяет одним людям использовать необузданную силу над другими людьми. Смотрители превратились в садистских монстров. Зрителю остаётся чувство абсолютной тупости пенитенциарной системы, поскольку она представляет собой не наказание, а уничтожение индивидуума». -- «Лос Анджелес таймс», август 1965
18 мая (пятница) / 19.45
"По эту сторону рая"
(1999, This Side of Paradise, 35 мин.)
«Также непредсказуемо, как и большинство основных событий в моей жизни, в поздние шестидесятые и ранние семидесятые года мне довелось проводить время, в основном летнее, с Джеки Кеннеди и семьей и детьми её сестры Ли Радзивил. Кино было составляющей, неразделимой, фактически, основной частью нашей дружбы. Прошло совсем немного времени со дня несвоевременной и трагической гибели Джона. Ф. Кеннеди. Джеки хотела дать детям занятие, помочь им облегчить этот переход, жизнь без отца. Одна из её мыслей была, что кинокамера могла бы стать радостью для детей. Питер Берд, который в то время обучал Джона мл. и Каролину истории искусства, посоветовал Джеки, что я мог бы стать тем человеком, который познакомит её детей с кино. Джеки сказала: «Да». Вот так всё и началось».
«Картины этого фильма, за некоторым исключением, были сняты в летний период, когда Каролина и Джон мл. проводили время в Монтаук вместе с кузенами Энтони и Тиной Радзивил, в старом доме несколько лет подряд арендованном на летнее время у Энди Уорхол. Энди и сам часто проводил выходные в одном из коттеджей, также как и Питер Берд, которого дети приняли как старшего брата или отца, по которому тосковали. Это летнее время было наполнено счастьем, радостью и постоянным празднеством жизни и дружбы. Это были дни Маленьких Фрагментов из Рая». -- Йонас Мекас
"Зефиро торна или Сцены из жизни Джорджа Мачюнаса"
(1992, Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Maciunas, 34 мин.)
«Картины из жизни Джорджа Мачюнаса. В фильм включен отснятый в 1952 г. материал о Джордже, сцены в доме его родителей, с его отцом, матерью и сестрой Нийоле. Отрывки мероприятий и представлений флуксус, пикники с друзьями (Алмус, Энди Уорхол, Джон Леннон, Йоко Оно и др.), свадьба Джорджа и материал, который я снял о нём в Бостонской больнице за три дня до его смерти». -- Йонас Мекас
19 мая (суббота) / 19.45
"Сцены из жизни Энди Уорхола"
(1963-1990, Scenes from the Life of Andy Warhol, 37 мин.)
Музыка: Velvet Underground, записана в 1966. Вступительная часть снята в кафедральном соборе во время публичного представления с Нико. Заключительная часть: месса по Энди Уорхолу в кафедральном соборе Св. Патрика. Фильм создан из моих фильмов-дневников, связанных с Энди Уорхолом в период с 1965 г. по 1982 г. Съёмки проходили в Нью-Йорке и Монтаук: фабрика, дом Джорджа Мачюнаса, деревенские ворота, съезд психиатров, дом Стивена Шор, имение Уорхол, Монтаук и т.д. В «актерский состав» входят Лоу Рид, Нико, Эди Седжвик, Жерар Маланга, Энди Уорхол, Ален Гинсберг, Эд Сандерс, Барбара Рубин, Тули Купферберг, Питер Орловски, Джон Леннон, Йоко Оно, Джордж Мачюнас, Винсент Фримонт, Генри Гелдзахлер, Пол Моррисей, Карен Лернер, Джэй Лернер, Питер Берд, Джон Кеннеди мл., Ли Радзивил, Тина Радзивил, Энтони Радзивил, Д'Алессандро, Каролина Кеннеди, Мик Джаггер, Джейд Джаггер и многие другие. -- Йонас Мекас
"С днём рождения, Джон"
(1995, Happy Birthday of John, 18 мин.)
«9 октября 1972 года половина музыкального мира собралась в Сиракузах, Нью-Йорке, на празднество по случаю открытия флуксус шоу Джона Леннона и Йоко Оно. Дизайнером шоу был Джордж Мачюнас. В тот же день небольшая группа собралась в комнате местного отеля отпраздновать день рождения Джона. Этот фильм – запись этого торжественного повода. Звуковая дорожка состоит из песен Джона, Йоко, Ринго Старра, Алена Гинсберга, Фила Оукс и многих других. В фильме также использован отснятый материал с концерта Джона Леннона / Йоко Оно в Мэдисон Сквер Гарден 30 августа 1972, с всенощной в Центральном парке 8 декабря 1980, а также другие редкие кадры». -- Йонас Мекас
JMVMC pristato parodą "JIS IŠ KAUNO…" arba "Ir visa tai FLUXUS"
Jurgis Mačiūnas(George Maciunas, gimė 1931 m. lapkričio 8 d. Kaune – mirė 1978 m. gegužės 9 d. Bostone, JAV) yra išskirtinė asmenybė – menininkas ir meno istorikas, architektas, dizaineris, prodiuseris ir leidėjas, muzikologas ir matematikas – daugybės talentų ir interesų žmogus. Septintajame dešimtmetyje jo įkurtas FLUXUS judėjimas apjungė įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją ir tapo viena įtakingiausių filosofijų šiuolaikiniame pasaulyje.
Jurgis Mačiūnassuvienijo menininkus po FLUXUS judėjimo vėliava, rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino FLUXUS antologijas, periodiką, kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį „profesionalų“ meną – antirutina. Kritikai vadindavo tai antimenu, antimuzika, gal ir "nemenu". J. Mačiūnas lietuviškai tai vadino "prieš-menas". Kūryba, kuri nėra "menas" įprastine prasme, bet nuolatinis išradimas ir atradimas.
Jis įkvėpdavo kitus, jį mylėjo. Viskas aplink jam buvo įvykiai, vizualinis teatras, į kurį gali įsijungti, iššaukti arba panaudoti. Jį žavėjo netikėtumas, atsitiktinumas, nuolatinis atsinaujinimas (FLUXUSžodžio prasmė!), gal tiesiog gyvo gyvenimo džiaugsmas. Nors J. Mačiūno gyvenime buvo nemažai sunkių ir skausmingų momentų (nuo vaikystės silpnos sveikatos, nuolat sirgo, karo metu jam be narkozės išoperavo apendiksą...), tačiau niekada neprarasdavo gero ūpo ir noro pokštauti. Jis net prieš pat mirtį savo vestuvėse žaidė – vaidino... 1977 m. vasarą J. Mačiūnas sužinojo, kad serga skrandžio vėžiu. 1978 m. vasarį jis ir Billie Hutching susituokė. Bičiulis Geoffas Hendrickas pabuvo kunigu, o jaunieji vietoj žiedų apsikeitė drabužiais. Jie tarsi vaikai žaidė savo pačių vestuves. J.Mačiūnas mirė 47 metų, pakirstas vėžio ligos. Laidotuvės vyko pagal jo paties parašytą scenarijų – menininko pelenai buvo išbarstyti Atlanto vandenyne.
Parodoje "Jis iš Kauno…" pristatomi charakteringiausi FLUXUS eksponatai iš J.Mačiūno kolekcijos: J. Mačiūno darbai ir dokumentacija, susiję su FLUXUS ir Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J. Mačiūno gyvenimo, taip pat garsiausių to meto avangardistų, tokių kaip Jonas Mekas, Yoko Ono, George Brecht, Nam June Paike ir kitų darbai. Parodos metu lankytojai galės išvysti Jono Meko filmą, sukurtą apie J. Mačiūną - "Zefira Torna".
Jurgis Mačiūnasir jo pasekėjai metė iššūkį meno pasaulio stagnacijai bei išrado alternatyvias meno kūrimo formas, kurios dar ir šiomis dienomis įtakoja ištisas jaunųjų menininkų kartas visame pasaulyje.
Kviečiame apsilankyti parodos "JIS IŠ KAUNO…" atidaryme, kuris numatytas gegužės 11 d. 20.30 val. Fluxus Ministerijoje Kaune, Jonavos g. 3. Paroda veiks iki 2012 m. gegužės 31 d.
„Fluxus Ministerija“ Kaune duris atvers jau šį penktadienį
Projekto atidarymo metu pasirodymus surengs šokėjas Sauliaus Skambinas su grupe, taip pat "LJ ELECTROBOP" džiazo atlikėjai Liutauras Janušaitis, Paulius Volkovas, Domas Aleksa ir Andrius Kairys, įvyks afrikietiškos sembos ir dominikietiškos bachatos šokių pamokos, "D'n'B a'LIVE Project" koncertas, kurio metu skambės drumm and bass muzika, apipavidalinta gyvu Evelinos Jocytės vokalu. Programą uždarys Fluxus DJ pasirodymas. Antrame pastato aukšte bus galima aplankyti net keturias parodas: Sauliaus Vaitiekūno ekspoziciją "Requiem orkestrui", Stasio Žirgulio skulptūrų parodą, Evaldo Janso "Jansas TV" bei Jurgiui Mačiūnui ir jo įsteigtam Fluxus judėjimui skirtą parodą "Jis iš Kauno...", kurią organizuoja Jono Meko vizualiųjų menų centras. Projekto atidarymo renginiai tęsis ir šeštadienį, gegužės 12-ąją. Čia įvyks net šeši koncertai, kurių metu pasirodymus surengs Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, vadovaujamas Gedimino Gelgoto, taip pat grupės "The Artrace", "Candee Train", "Random Fingers" ir "The Picturesque Episodes".
"Fluxus Ministerijos" vadovo Edgaro Stanišausko teigimu, buvusiame pramoniniame 6300 kv. metrų, 4 aukštų pastate vienu metu veiks net keletas skirtingo pobūdžio ekspozicinių erdvių, kūrybinėse studijose įsikurs per 60 meno kolektyvų. "Pastate kurs įvairiausių meno srovių atstovai: skulptoriai, muzikantai, fotomenininkai, architektai, aktoriai, kiti iniciatyvūs, idėjų nestokojantys miesto žmonės." - teigė E.Stanišauskas. Anot jo, didžioji dauguma "Fluxus Ministerijoje" vyksiančių renginių bus nemokami ir prieinami plačiai lankytojų auditorijai.
Pusantrų metų Kaune truksiantis projektas turi ir simbolinę reikšmę - šiemet "Fluxus" judėjimui sukanka penkiasdešimt metų. Vienas judėjimo pradininkų, pasaulyje gerai žinomas menininkas Jurgis Mačiūnas yra gimęs būtent Kaune. Jo gimtinėje įsikūrusi "Fluxus Ministerija" prisidės prie Niujorke, Londone, Paryžiuje, Tokijuje vyksiančių "Fluxus" judėjimo penkiasdešimtmečiui skirtų renginių. Daugiau informacijos: Edgaras Stanišauskas "Fluxus Ministerijos" viceministras El.p.:e.stanisauskas@gmail.com
„Jungtinės Europos valstybės“ – kilnojamoji paroda apie europiečio tapatybę ir nūdienos Europą
Kaip pasireiškia europiečio tapatybė? Ar airis ponas O’Keeffe jaučiasi tikresnis europietis nei Kipre gyvenanti ponia Stylianou? Ir kiek tu tapatiniesi su Europa? Meno projektas „Jungtinės Europos valstybės“ (U.S.E) nagrinėja šiuos klausimus pasitelkdamas kilnojamąją parodą, kuri bus parodyta dešimtyje Europos valstybių. Paroda atvėrė duris Lenkijos mieste Lodzėje 2011 m. lapkritį, šių metų sausį–vasarį buvo perkelta į Suomijos sostinę Helsinkį. Dabar ji atvežama į Vilnių, Lietuvą. Ilgas parodos kelias dar tik prasideda, o baigsis 2013 m. balandžio pabaigoje.
Atidarymas Vilniuje: 2012 m. balandžio 17 d. | 17.30–20 val.
„Jungtinės Europos valstybės“ (U.S.E) – didelis bendradarbiavimo projektas, nagrinėjantis europiečio tapatybės klausimus, iki 2013 m. pavasario bus pristatomas Portugalijos, Kipro, Vokietijos, Bulgarijos, Belgijos, Prancūzijos bei Airijos viešosiose erdvėse, galerijose ir muziejuose.
Projektu siekiama paskatinti diskutuoti apie Europą, kurioje gyvename, ir prisidėti prie jos raidos. Siūloma pažvelgti į europiečio tapatybę iš skirtingų požiūrio taškų, pasitelkiant skirtingas vaizdo dimensijas ir įvairias disciplinas. U.S.E sudaro keturios dalys. Parodoje meno darbai (videomenas, fotografijos, instaliacijos) priešpriešinami sociologiniams interviu. Multimedijos laboratorijoje – ji pati yra meno kūrinys ir parodos šerdis – sociologija (interviu) praplečiama menine dimensija. Parodą papildančiuose debatų cikluose apmąstomi ir aptariami politiniai, socialiniai ir kultūriniai Europos aspektai.
Menininkų komanda įkūnija pagrindinį bruožą – U.S.E pagrindą – įvairovę. Kiekvienas iš trijų kuratorių: Ryszardas W. Kluszczynskis (Lenkija), Anna Bitkina (Rusija), Sinziana Ravini (Švedija/Prancūzija) – atsirinko grupę menininkų. Pasirinkti tarptautiniu mastu žinomi menininkai, kurie susiduria su įvairiomis kultūromis ir kuriems aktualūs tapatybės klausimai. U.S.E pristatomi Luchezaro Boyadjievo (Bulgarija), Annos Konik (Lenkija), Gerdos Lampalzer (Austrija), Marios Lusitano Santos (Portugalija), Deimanto Narkevičiaus (Lietuva), Arturo Zmijewskio (Lenkija), Jeano Charleso Hue (Prancūzija), Kaarinos Kaikkonen (Suomija), REINIGUNGSGESELLSCHAFT (menininkų duetas, Vokietija), Tanjos Muravskajos (Estija), Kennedy Browne (menininkų duetas, Airija), Apostolio Polymerio (Belgija), Kyriaki Costa (Kipras) ir Anu Pennanen (Suomija) darbai. Multimedijos menininkas Janis Garančs (Latvija) sukūrė interaktyviąją laboratoriją. Tai europiečiams skirta mišrioji komunikacijos platforma, kviečianti lankytojus keistis informacija ir bendrauti tikruoju laiku. Johanna Suo (Švedija/Prancūzija/JK) inicijavo projektą ir sukūrė parodos koncepciją.
Pagrindinę sociologų komandą sudaro prof. Andrzejus Piotrowskis, dr. Tomaszas Ferencas (Lodzės universitetas) ir dr. Lyudmila Nurse (Oxford XXI, JK). 10 vietos sociologų komandų ėmė po penkis interviu kiekvienoje parodoje dalyvaujančioje šalyje.
Vilniuje paroda veiks „Kablyje“ ir Jono Meko vizualiųjų menų centre bei Tarptautiniame Vilniaus oro uoste – bendradarbiaujama su labai skirtingomis erdvėmis ir itin skirtingais jų lankytojais. Tai intriguoja, turint omenyje, kad projekto tikslas – pasiekti skirtingus žiūrovus. „Kablys“ kaip ekspozicinė erdvė buvo naudojamas tik vykstant Europos kultūros sostinės renginiams 2009 m. Šiuo metu jis siekia įsitraukti į įvairesnes, taip pat ir vaizduojamųjų menų, programas. Vienas iš darbų, suomių
menininkės Kaarinos Kaikkonen instaliacija „Kur mano namai?“, bus pristatomas oro uosto viešojoje erdvėje.
U.S.E – tai projektas „piliečiai – piliečiams“: jis siekia tapti jų bendravimo platforma. Tinklalapyje ir pačioje laboratorijoje lankytojai skatinami išreikšti save ir pasidalyti patirtimi – pateikti nuotraukų ar parašyti pasakojimų tema „Mano Europa“
(„My Europe“). Ieškokite antraštės „Pasakojimai iš Europos“
(„Stories from Europe“) tinklalapyje. Informaciją taip pat galima rasti parodos kataloge.
U.S.E yra Europos šalių bendradarbiavimo projektas, kurį koordinuoja Paryžiaus Goethe‘s institutas, Lodzės universitetas (Lenkija), Lasipalatsi filmų ir medijų centras (Suomija), Red House (Bulgarija), Kultūros ir meno iniciatyvų centras (Lietuva), Transforma (Portugalija), Faros menų fondas (Kipras), AIDA (Belgija), L’art au Quotidien (Prancūzija) ir Korko vaizdo komunikacijų centras (Airija).
Projektą remia Kultūros rėmimo fondas. Asocijuoti partneriai: Vilniaus Goethe‘s institutas, „Kablys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras, „Petro ofsetas“, Tarptautinis Vilniaus oro uostas, Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinis skulptūros fabrikas (Airija), Motorenhalle (Vokietija), Innovation Culture Europe, Europos kultūros parlamentas, Citizens for Europe.
Projektą maloniai sutiko paremti Č. L. Mejerio fondas ir Volfoni. www.go-use.eu
Praktinė informacija
Oficialus atidarymas: balandžio 17 d., antradienį, „Kablyje“– 17.30,
Jono Meko vizualiųjų menų centre – 18.30
Parodos trukmė, Vilnius, Lietuva:
„Kablys“, Kauno g. 5, Vilnius, LT-03215 (balandžio 17d.–gegužės 9 d.)
Jono Meko vizualiųjų menų centras, Gynėjų g.14, LT-01109 (balandžio 17d.–gegužės 12 d.)
Tarptautinio Vilniaus oro uosto išvykimo salė, Rodūnios kelias 10 a LT-02189 (kovo 31–gegužės 12 d.)
Darbo valandos: „Kablys“: I–VII 12–21 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centras: II–VI 12–19 val.
Koordinatorė Vilniuje:
Aušra Petroškienė
Kultūros ir meno iniciatyvų centras +370 652 40 299 a.petroskiene@gmail.com
Koncertas Audriui Naujokaičiui atminti
Dalius Naujo ir draugai
Liudas Mockūnas - saksofonas
Juozas Milašius - gitara
Dovydas Stalmokas - saksofonas
Mindaugas Vadoklis - trimitas
Milda Laužikaitė - trombonas
Vytis Nivinskas - kontrabosas
Dalius Naujo - būgnai
Įėjimas nemokamas.
Menininkui išėjus...
Audrius Naujokaitis buvo kosmopolitas – pasaulio pilietis, gimęs ir augęs Vilniuje, baigęs Vilniaus dailės akademiją, sulaukęs 31-erių persikėlė į Jungtines Valstijas, su parodomis keliavo po pasaulį. Jo namai buvo ten, kur jis tuo metu gyveno, tačiau jo širdis visada liko Lietuvoje.
Dailininkas, fotografas, grafikasirfreskų tapytojas, ilgametis Antologijos filmų archyvo kuratorius, bei lietuviško kultūros ir meno žurnalo leidžiamo JAV .“Domains of Culture“ korespondentas Audrius Naujokaitis visų pirma buvo menininkas. Jo darbai soloirgrupinėse parodose buvo eksponuoti Lietuvoje, Vengrijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Olandijoje, JaponijojeirHonolulu, Baton Rouge, Čikagoje bei Niujorke. Jo meno kūriniaiyradaugelyje kolekcijųvisame pasaulyje, įskaitantLietuvosnacionalinįdailės muziejų, AsgerJörndailėsmuziejų Danijoje, Baškirijos NesterovoValstybinį dailės muziejų, Rusijos ValstybinęTretjakovo galeriją, JAV Jane Voorhees Zimmerli meno muziejų.
Džiaugiamės, kad Audriaus Naujokaičio darbai rado savo vietą ir Jono Meko vizualiųjų menų centre. Brolių Audriaus ir Daliaus Naujokaičių paroda bus eksponuojama iki balandžio mėn. vidurio.
JMVMC kviečia į Fluxus Ministerijos katalogo "Graffiti" pristatymą
„Fluxus Ministerijos“ projekto globėjo Artūro Zuoko teigimu graffiti gatvės meną reikia geriau pažinti, o paprasčiausios terlionės ant sienų, piktinančios gyventojus ir miestų tarnybas, klaidingai pavadinamos graffiti.
„Diskusijos, kur ir kaip galima piešti, tampa konfliktų priežastimi. Miestas nėra sterili ligoninės operacinė, todėl tinkamoje vietoje ir netikėtas graffiti piešinys ar gatvės užrašas mums primena, kad gyvename erdvėje, kur savo pareiškimą miestui bei pasauliui galima pateikti ir tokiu originaliu būdu“ – teigė Vilniaus meras A.Zuokas. Tiesa, pridurdamas, jog geriau tokios meno formos būtų suderintos su miesto valdžia.
Kaip teigė „Fluxus Ministerijos“ projekto vadovas Edgaras Stanišauskas,„Fluxus Ministerijoje“ savo kūrybai vietą rado įvairiausi menininkai – tarp jų ir graffiti piešėjai. „Viskas prasidėjo nuo grafitti vasaros stovyklos, vykusios „Fluxus Ministerijoje“. Mes norėjome išpildyti visas pastato erdves, o graffiti menininkams trūko erdvių, kuriose jie galėtų legaliai atskleisti savo meną. Vėliau nutarėmevisus darbus sudėti į vieną vietą, taip atsirado šis fotokatalogas“, – teigė E.Stanišauskas.
Kataloge galima rasti per šimtą penkiasdešimt graffiti menininkų darbų – legaliai pieštų tiek „Fluxus Ministerijoje“, tiek kitose Lietuvos vietose. Visus darbus užfiksavo fotografai Akvilė Balsytė ir Dominykas Jonaitis.
Spektaklis-provokacija ''MR.FLUXUS arba ŠARLATANAI?''
„Fluxus” judėjimą Jurgis Mačiūnas sukūrė JAV septintajame XX a. dešimtmetyje. Už viso šios krypties grandioziškumo stovėjo vienas mažas žmogus, kurio iniciatyva ir kartais niekam nesuprantamomis pastangomis buvo įgyvendinti visi Fluxus festivaliai, atskiri performansai ir koncertai. Daugelio savo bendražygių ne visada suprastas J. Mačiūnas sukūrė judėjimą, įėjusį į Pasaulinę meno istoriją. Jono Meko bei kitų Fluxus artistų nuomone, J.Mačiūnas buvo debesies bei Hitlerio hibridas, tuo tarpu jis pats menininkus vadino tiesiog šarlatanais. Savo trumpą gyvenimą paaukojęs absurdiškiausių projektų kūrimui („Fortepijono veiksmai“, pasaulinė mėšlo kolekcija, Berlyno labirintas) jo pabaigoje sau uždavė klausimą: „O gal mes patys ir buvom tik šarlatanai?“ Šis klausimas ir paskatino teatro judėjimo „No theatre“ kolektyvą pasinerti į Mačiūno sukurtą Fluxus pasaulį.
Spektaklis – provokacija „MR. FLUXUS” arba „ŠARLATANAI?” - savotiškas teatro judėjimo „No Theatre” dialogas su fluxus kūrėjais ir jų laikmečiu. Įžengus į XXI a., alternatyvaus meno kūrimas vadovaujasi lygiai tomis pat taisyklėmis, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, susiduria su panašiomis problemomis ir iš principo kalba apie tą patį - stereotipų laužymo svarbą. Spektaklis bus rodomas tik tris kartus.
Spektaklis pagal V.Bareikio scenarijų, parašytą remiantis knyga „MR.FLUXUS” (Kolektyvinis Jurgio Mačiūno 1931-1978 portretas), Jono Meko video archyvais („Zefiro Torna” ir k.t.), pagrindinių FLUXUS narių biografine medžiaga. Režisierius – Vidas Bareikis Scenografė - Paulė Bocullaitė Vaidina: Ainis Storpirštis, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė, Eglė Špokaitė, Indrė Lencevičiūtė, Monika Alseikaitė, Aldona Vilutytė, Simonas Storpirštis, Dainius Tarutis, Donatas Bielunskis, Josh McClung. Muziką kūrė ir parinko – Vidas Bareikis Video – Jonas Tertelis
Brolių Audriaus Naujokaičio ir Daliaus Naujo – Naujokaičio paroda “Nereikia nerimauti. Gyvenimas tik prasideda”
2012 metų vasario 10 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 14, Vilniaus Vartų komplekse) duris atveria paroda “Nereikia nerimauti. Gyvenimas tik prasideda”, kurios autoriai – du broliai iš Niujorko - Audrius Naujokaitis ir Dalius Naujo-Naujokaitis. Tapytojas ir fotografas Audrius Naujokaitis pristatys medžio raižinių grafiką, piešinius, fotografijas irketuris filmus. Muzikantas, būgnininkas ir kompozitorius Dalius Naujo-Naujokaitis rodys savo tris filmus”. Parodoje bus rodoma maža instaliacija su muzikos instrumentais ir gaidomis iš Fluxus Ministerijos uždarymo koncertų savaitės (2011 m. spalio 25 – 26 d.). Autoriai parodą dedikuoja Jonui Mekui ir visiems draugams bei artimiesiems.
Parodos pavadinimas “Gyvenimas tik prasideda” yra siejamas su viltimi ir tikėjimu, jis nusako bendrą autorių požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį. Anot autorių “Jeigu esame pasiruošę atleisti, esame pasiruošę keisti arba pradėti gyvenimą kitoje, daug gražesnėje šviesoje. Paprasčiausiai, kada ateina išmintis, ateina laikas, kada gali susitaikyti su savimi ir aplinka, pradėdamas keisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Frazė “Gyvenimas tik prasideda” gali reikšti gyvenimo pradžią be rutinos ir blogųjų jėgų įtakos, be panikos ir baimės, be nuobodulio ir paklusnumo smurtui ir pažeminimui. Vienu žodžiu, tai reiškia, kad mes nepasiduodame. Mes einame į priekį. Ir žinome, kas yra draugystė ir garbė.”
Ši paroda yra apie draugus, apie draugystę, apie praeitį ir dabartį, prieštaravimus ir harmoniją. Visi galime sakyti drąsiai: “Nereikia per daug rūpintis: laikas eina ten, kur jam reikia” (poetas S. Jonauskas). “Gyvenimas tik prasideda”.
Audrius Naujokaitis savo ekspozicijoje rodys keturiasdešimt fotografijų ciklą “Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994 – 2001”, fotografijų seriją “Viliaus Orvido sodas 2011 metų vasarą”, grafikos (medžio raižinių) seriją, piešinių ir gaidų lakštą “No Worries” (“Nereikia nerimauti”) ir keturis filmus:
“Jonas Mekas. Gyvenimas tik prasideda” (2001),
“Žygis, sustabdyti karą” (“March To Stop the War”) (2007),
“Sutartinės ant stogo” (2011),
“Diriguojančios mašinos” koncertas” (2012).
Dalius Naujo – Naujokaitis pristatys tris filmus:
“Durys” (“The Door”) (2011),
“Natos “Diriguojančiai mašinai, Nr.1” (2012)
“Natos “Diriguojančiai mašinai, Nr.2” (2012).
Muzikos instrumentai yra sukurti specialiai Vilniaus “Fluxus Ministerijos” uždarymo koncertų serijai. Jų autoriai: būgnininkas Kenny Wollesen (Niujorkas, JAV), kompozitorius, multi-instrumentalistas Sean Francis Conway (San Diego, JAV) ir Dalius Naujo–Naujokaitis.
Parodos centre – Audriaus Naujokaičio keturiasdešimties fotografijų ciklas “Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994 – 2001”. Nuotraukose įamžintas Niujorkas, iki dangoraižių “dvynių” griuvimo tragedijos, kada pats miestas, žmonės ir visa aplinka turėjo kitą vidinį “krūvį”. Čia pamatysime liūdnus naujųjų emigrantų portretus, Soho rajono ir East Village rajonų kampus, taip pat keliolika pačio Jono Meko portretų iš dabar pradėto vadinti “Antologijos aukso amžiaus” periodo. Tai žvilgsnis atgal į tą periodą, kuris buvo prieš istorinį lūžį ir dabar trumpai vadinamas dviem skaičiais: 9/11.
A. Naujokaičio filmas “Gyvenimas tik prasideda” tik sustiprina tą jausmą, kad Rugsėjo 11-oji buvo svarbus lūžis istorijos, valstybės, miesto, žmogaus gyvenimui.Taip pat ir menininkui Jonui Mekui. Tai filmas – portretas. Jame stengtasi parodyti Joną Meką, jo būdą, jo miestą, jo darbo kambarį. Svarbią vietą šiame filme užima muzika.
Glaudžiai su J. Meku yra susijusi ir kita A. Naujokaičio fotografijų serija - “Viliaus Orvido sodas 2011 metų vasarą”. 1996 metais fotografijų autorius įtikino Joną Meką apsilankyti Orvidų sodyboje. Paskui, prie ilgo stalo 491 Broadway, Soho rajono lofte, kur tada gyveno Jonas, gimė idėja išleisti knygą apie šią unikalią vietą. Buvo nemažai pykčio ant LR Kultūros ministerijos, kad visų akivaizdoje leidžiama irti vienam iš unikaliausių kultūros objektų Lietuvoje ir pasaulyje. Jonas Mekas parašė griežtą atsišaukimą dėl šios Ministerijos abuojumo ir neveiklos, visam pasauliui propagavo Orvido sodą ir kvietė jį apsaugoti. Jonas Mekas rūpinasi, kad Viliaus Orvido sodas būtų įtrauktas į tarptautinį UNESCO Pasaulio paveldo sarašą. D. Naujokaičio nuotraukose matome šiandieninę Orvidų sodybą. Fotografijose svarbiausią vietą užima žiūrėjimo į Orvido sodą taisyklė, kad į skulptūras nereikia būtinai žiūrėti kaip į atskirus kūrinius, bet reikia žiūrėti kaip į vientisą ansamblį, kuris Vakaruose vadinamas “Environmental Art” (“Aplinkos menas”).
Nuotraukos buvo eksponuotos Londone, “Serpentine” galerijoje, kur buvo pristatoma nepriklausomo kino kuratoriaus ir menininko David Ellis knyga apie Viliaus Orvido sodą (Orvidas Garden).
Daliaus Naujo-Naujokaičio filmai “Natos “Diriguojančiai mašinai” Nr. 1 ir Nr. 2 buvo daromi kaip partitūra jo muzikiniam kūriniui “Diriguojanti mašina”, kuris buvo atliktas kartu su būgnininku Kenny Wollesen, multi-instrumentalistu Sean Francis Conway, saksofonistu Jonathon Haffner ir daug jaunų muzikantų iš Lietuvos, Fluxus Ministerijoje, praeitų metų Spalio 25 – tos dieną. Muzikantams buvo pastatyti penki dideli ekranai, kuriuose jie matė Daliaus filmą ir pagal matomus vaizdus visi grojo.Filme matomi vaizdai yra labai dinamiški, užsikloja vienas ant kito, paskui vėl grįžta ir keičiasi, ir vėl viskas kartojasi ir verčiasi pagal širdies plakimo greitį..
Dalius Naujo pradėjo groti “su filmais” prieš penkiolika metų, kai jo muzikavimą įvertino Jonas Mekas ir garsus avangardinio filmo meistras Ken Jacobs. Dalius kartu su Ken Jacobs sukūrė galingą filmo-muzikos projektą “Lumiere/Naujokaitis/Jacobs: Nervous System Concerts” (Liumjerai/Naujokaitis/Jacobs: Nervų sistemos koncertai). Būtent toks atlikimas tada buvo naujas. Paskui jis išsisakojo į daugelį pakraipų. Garsus gitaros meistras Bill Frisell kartu su savo grupe ir būgnininku Kenny Wollesen turėjo pasaulinį turą su šio filmo-muzikos principo projektais.
Daliaus Naujo filmai “Natos “Diriguojančiai mašinai” buvo nufilmuoti su mobiliuoju Blackberry. Daliui reikėjo stambaus grūdo ir sumažinto ryškumo, kuris yra labai tipiškas avangardiniame kine, kai būdavo naudojamos Super8 kameros.Filme matosi Staten Island vaizdai, žmonės, gatvės, balandžiai…Meninė tų filmų vertė yra tame, kad vaizdai, jų grupės sukuria labai keistą “duendišką” nuotaiką. Filmo vaizdai veikia magiškai, lyg vyktų būrimo ceremonija. Vaizdai yra labai veiksmingi, bet kartu, labai lengvi, turintys žaismingumo ir humoro.
Visą parodos koncepciją jungia vienas darbas - piešinių ir gaidų lakštas ar didelis paveikslas-instaliacija pavadinimu “No Worries” (“Nereikia nerimauti”), susidedantis iš daug mažų piešinių, kurių kiekvienas buvo padarytas per keletą minučių kaip riešo lavinimas prieš “pradedant dirbti”. Tie piešiniai bus instaliuoti kartu su gaidomis, iš kurių muzikantai ir dainininkai iš JAV ir Lietuvos praeitą rudenį atliko nuostabių koncertų seriją Fluxus Ministerijos uždarymo proga. Instaliacija, tai tarsi gyvenimas balansuojantistarp išsiblaškymo ir susikaupimo, subtilumo ir grubumo, propagandos ir jautraus susikalbėjimo priešpastatymą ir vienybę. Tai, maždaug reikštų: “be blogio nebūtų gėrio”. Tai, tarsi, pasakymas: “Viskas yra savo vietose. Nereikia nerimauti”.
E. Janso ekspozicija baigta.
Evaldas Jansas pristato video darbų parodą apie šiuolaikinio meno kūrėjus
Vienas žinomiausių šiuolaikinio meno atstovų Lietuvoje Evaldas Jansas rugsėjo 10 d. 17 val.Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) atidaro parodą Jansas TV, kurioje pristatys video filmus apie mūsų šalies tarpdisciplininį meną.
Parodos metu 12 monitorių ir 1 projektoriuje bus demonstruojami 2010-2011 m. E. Janso sukurti filmukai apie menininkus, reportažai iš parodų atidarymų, interviu su šiuolaikinio meno kūrėjais.
Kaip teigia meno kritikas ir parodų kuratorius Kęstutis Šapoka, Jansas TV – dinamiškas ir aktualus projektas, bent iš dalies užpildantis viešojoje informacinėje erdvėje žiojinčią Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo spragą.
„Reportažuose dera Evaldo Janso vizitinė kortelė – kūrybiškas filmavimas ir kokybiškas montažas, niekada neužgožiantis pačių menininkų ir meno. Jansas TV – videomeno, reportažo, dailės kritikos, pačių menininkų pris(is)tatymo ir dar daug ko mišinys, kuriame operatyviai pateikamas kokio nors šiuolaikinio meno reiškinio pjūvis,“ – sako K. Šapoka.
Ciklą Jansas TV sudaro iš viso 37 vidutiniškai 10-15 minučių trukmės filmai. Jie sukurti Fluxus Ministerijoje, kur E. Jansas buvo įsikūręs filmavimo studiją ir video montažinę.
Ekspozicijos JMVMC metu bus demostruojami dažniausiai internete žiūrėti video apie tarpdisciplininio meno kūrėjus.
Jansas TV bendradarbiauja su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (www.letmekoo.lt), šiuolaikinio meno dienraščiu internete Artnews.lt (www.artnews.lt) ir VšĮ „Estudija“ (www.estudija.lt).
Daugiau informacijos:
Evaldas Jansas
http://jansas.estudija.lt
evaldasjansas@gmail.com
+370 655 02225
Jonas Meko mintys apie gyvenimą
New Book Chronicles the Rise and Fall of the Soho Artist Loft
"It was a real mess," said Shapiro, who was able to write "Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho" from personal experience. He was a shareholder of a 2,500 square-foot space on the third floor of 80 Wooster -- for which he paid $5,000 -- soon after it was purchased by FluxHouse. "There was nothing in it and it was filled with debris."
In the '60s, city zoning law barred people from using industrial spaces as residences. But Shapiro said zoning code didn't make Maciunas think twice about bringing in artists to live there illegally.
"He was the one who believed artists should control their own destiny," Shapiro said. "Without him, Soho may have happened anyway. But he was the person who seized on it."
According to Shapiro, Maciunas envisioned a utopian neighborhood where creative ideas flowed between artists, composers and designers. He didn't restrict his tenant search to just Fluxus artists, but sought out anyone interested in living at the Soho artist co-ops.
In 1974, the so-called godfather of American avant-garde film, Jonas Mekas, moved the Filmmaker's Cinematheque he founded (which later became the Anthology Film Archives) onto the ground floor of 80 Wooster. Legions of other artists showed or performed their work in the building, including Andy Warhol, Nam June Paik, Allen Ginsberg, Yoko Ono and John Lennon. Phillip Glass gave his first performance in the space after returning from a trip to India. Playwright Richard Foreman performed plays in the space and artist Trisha Brown danced there. Jazz shows and improv theater performances were frequent.
But despite all of the art happenings going on at 80 Wooster, most of the residents spent more time dealing with the difficulties of living in converted factories — broken elevators, faulty plumbing and pesky rodents — than they did collaborating on art.
"Maciunas' vision never came through," Shapiro said. "The collectives just helped the building function."
Although the city had changed its zoning laws to permit residency in lofts in 1971, by the mid-'70's, real estate prices had risen in Soho. By the mid-'80's, boutiques had moved into the neighborhood. Artists began to get priced out and left the neighborhood. In 1979, artist happenings ceased in the building, and today, Christopher Fischer Cashmere, a clothing store, is the tenant at 80 Wooster Street.
"That's just life," said Shapiro. "When we moved here, we caused change."
He and Bernstein will read from their book on Wednesday at 7 P.M. Admission is free. Scroll down to see a photo of what 80 Wooster looks like today. (Photo by Amy McNulty)
Mirė kino kūrėjas Adolfas Mekas
1944 m. A. Mekas su broliu Jonu emigravo iš Lietuvos. Jis suvaidino reikšmingą vaidmenį Naujojo Amerikos kino judėjime, buvo vienas iš žurnalo „Film Culture“ steigėjų. A. Mekas prodiusavo kelis eksperimentinius filmus. Vieną iš jų – 1963 m. komediją apie meilės trikampį „Hallelujah the Hills“ ("Aleliuja kalvoms") tais pačiais metais rodė Kanų kino festivalyje.
Kino kritikas Andrew Sarriesas rašė, kad „filmas nepretenzingumu, netikėtu lyrizmu ir giedra nuotaika sužavėjo net Naujojo Amerikos kino priešus“. Tais pačiais metais filmą parodė ir Niujorko filmų festivalyje. Vėlesniais metais A. Mekas prodiusavo kelis filmus, iš jų garsiausias – 1971 m. filmas „Going Home“ ("Sugrįžimas namo"). Šis filmas kartu su 1972 m. brolio Jono filmu „Reminiscences of a Journey to Lithuania“ – sukurtas po brolių Mekų pirmos kelionės į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo.
Siekdamas įrodyti, kad kinas yra menas, kurio dėstymą verta įtraukti į akademines programas, žinomas kino režisierius ir scenarijų autorius Adolfas Mekas viename garsiausių JAV Bard menų koledže buvo įkūręs kino fakultetą ir daug metų jam vadovavo, mokydamas būsimuosius filmų kūrėjus pasaulio kino istorijos, supratimo, kad yra ne vien kaubojų kinas, o daugiausia - montažo, sugebėjimo iš tos pačios nufilmuotos medžiagos padaryti ką nori: tragediją, komediją, dramą. „Negalima išmokyti sukurti gerą filmą kaip ir nutapyti gražų paveikslą, - yra sakęs A. Mekas. - Meno neišmokoma. Galima išmokyti technikos. Visi mano studentai, kurie buvo gabūs, dabar kuria filmus."
2004 m. A. Mekas baigė dėstytojo darbą Bardo koledže. Pastaraisiais metais jis kartu su Davidu Avallone kūrė filmą apie italų mąstytoją Giordano Bruno „Burn Bruno Burn“. Jis suvadino ir neseniai J. Meko sukurtame filme „Sleepless Nights Stories“.
Su žmona Pola A. Mekas susilaukė sūnaus Seano.
Laidotuvės vyks Niujorke, kada tiksliai, dar nepranešama.
Filmografija
Medžių šautuvai (Guns of the Trees), su broliu Jonu, 1962 m. Aleliuja kalvoms (Hallelujah the Hills), kubistinė komedija, 1963 m. Karinis kalėjimas (The Brig), Niujorko „Living Theatre“ J. Malinos ir J. Beko pastatyta pjesė, su broliu, 1964 m., Venecijos dokumentinių filmų festivalio Didysis prizas Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Valdenas (Diaries, notes and sketches, also known as Walden), su broliu, 1964-1969 m. Dvivamzdė detektyvinė istorija (The Double-Barreled Detective Story), 1965 m. Vėjo gėlės (Windflowers), 1968 m. Draugės ir draugai (Companeras y Companeros), su kitais, 1970 m. Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą (Reminiscences of a Journey to Lithuania), su broliu, 1971-1972 m.
Bibliografija
Trys broliai ir kitos pasakos 1946 m. Iš pasakų krašto, 1947 m. Knyga apie karalius ir žmones, 1947 m. Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas. Modernioji lietuvių egzilio proza, sudarytoja ir įvado autorė Dalia Kuizinienė. Versus aureus, 2006 m
JMVMC rengta paroda Kijeve sulaukė ypatingo įvertinimo
Paroda, kuri apėmė XX amžiuje vykusio garsaus avangardinio meno judėjimo laikotarpį, sulaukė didžiulio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tai pirmoji VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centro paroda rengta užsienyje, siekiant plačiajam pasauliui pristatyti dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų, lietuvių išeivių Jono Meko ir Jurgio Mačiūno, Fluxus judėjimo įkūrėjo, darbus. Pagrindiniai meno darbaibuvo atrinkti iš Centro įsigytos Fluxus kolekcijos. Jonas Mekas specialiai parodai parengė filmų programą, į kurią įtraukė svarbiausių modernaus meno vizionierių darbus, atspindinčius avangardo estetiką ir pasaulėžiūrą.
Lietuvoje išleista knyga "Illegal Living" pripažinta viena geriausių dokumentinio žanrų knygų JAV
„Illegal Living“ („Nelegalus gyvenimas“) - tai Niujorko SoHo rajono, Wooster g. 80 esančio pastato istorija, kuria atskleidžiamas Fluxnamių kooperatyvų – pirmosios pasaulyje kūrybinės industrijos – atsiradimas ir raida. Pirmąjį kooperatyvą Fluxhouse Coop II įkūrė lietuvis Jurgis Mačiūnas, pasaulyje bei Lietuvoje žinomas kaip SoHo rajono ir Fluxus meno judėjimo iniciatorius.Knygoje gausu archyvinės medžiagos, išsamių pokalbių, architektūrinių tyrimų, prisiminimų, atskleidžiančių sudėtingas SoHo kūrimo aplinkybes, teisines kliūtis, kurias Jurgis Mačiūnas ir jo bendraminčiai turėjo įveikti kasdien. Su Wooster g. 80 pastatu susiję daugiau nei šimtas pasaulinės reikšmės menininkų: Trisha Brown, Richard Foreman, Allen Ginsberg, Philip Glass, John Lennon, Hermann Nitsch, Yoko Ono, Nam June Paik, Andy Warhol ir kt.„Illegal Living“ yra žvilgsnis į SoHo iš vidaus, nes patys autoriai – Roz Bernstein ir Shael Shapiro yra Niujorko SoHo gyventojai. Knygą galima įsigyti Jono Meko vizualiųjų menų centre, Lietuvos knygynuose bei www.amazon.com.„IPPY"apdovanojimai,pirmą kartą buvo įteikti1996 m. Jų tikslas - atrasti ir užtikrinti pripažinimądažnainegirdėtų mažų, bet tikrai vertų būti pastebėtiems ir įvertintiems nepriklausomųleidyklųišleistų autoriųkūriniams. Per pastaruosius 15 metų buvo išdalinta daugiau kaip 2500"IPPY"apdovanojimų 69kategorijose. Šiais metais bus išdalinti viso 346 aukso, sidabro ir bronzos medaliai. Nugalėtojai buvo atrinkti iš beveik 4000 pretendentų.
Jono Meko filmai pristatomi Gruzijoje
J.Mekas sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nedarydamas esminio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo. Tačiau Jonas Mekas nesureikšmina savo kūrybos. Jis fiksuoja tai, kas vyksta čia ir dabar, ir tai Jam svarbiausia. Gal dėlto jis, kaip pats sakosi yra vadinamas „kasdienybės poetu“. „Gyvenimas pilnas poezijos. Aš tik užfiksuoju tuos gabaliukus, kurie praeina nepastebėti, ir juose atrandu stebuklų. Kažkam reikia dramų, rimtų sukrėtimų ir įvykių. Tačiau gražiausi momentai mūsų gyvenimuose dažniausiai yra labai subtilūs ir nepastebimi“, - sako Jonas Mekas.
Pristatomoje Gruzijos publikai Jono Meko kino filmų programoje būtent ir išvysime užfiksuotas kasdieniškas nekasdieniškų asmenybių akimirkas. Savo filmuose „SLEEPLESS NIGHTS STORIES“ (2011), "HAPPYBIRTHDAY TO JOHN " (1997), "SCENES FROM THE LIFE OF ANDY WARHOL" (1991), "AWARD PRESENTATION TO ANDY WARHOL", "CASSIS", Jonas Mekas pradangina laiko, erdvės ir sąmonės distanciją ir priverčia žiūrovą pasijusti užatlantinės (ir globalios) 7-ojo dešimtmečio kultūros dalimi. Jonas Mekas yra tas tiltas, kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp žiūrovo ir Johno Lennono, Yoko Ono, Jurgio Mačiūno, Andy Warholo ar Susan Sontag. Viskas supaprastėja iki žmogiškos kasdienybės ir pasibastymų su draugais, kai nejučia susitapatini su Meku. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo paprastą ir kasdienišką, o ne mitais apipintą žmogų. Toks yra ir pats Jonas Mekas.
informacijos
Renginio metu turėsite galimybę netradicinėje erdvėje susipažinti su Jono Meko kūryba, pasivaišinti arbata ir, žinoma, pasidalinti savo mintimis.
eMekas Cinema įsikūręs „Fluxus Ministerijos“ rūsyje. Sek nuorodomis ir iki susitikimo minus 2 aukšte!
Jonui Mekui bus suteiktas garbingas George Eastman garbės vardas
Suteikdama garbingą vardą, „Eastman House“ kolegija įvertino Jono Meko indėlį į kino pramonę. Anot Dr. Anthony Bannon, „Eastman House“ direktoriaus, ne veltui Jonas Mekas dažnai vadinamas Amerikos avangardinio kino krikštatėviu. „Su jo filmais užaugo ne viena nepriklausomo ir avangardinio kino režisierių karta, kurie iš Meko mokėsi pajausti ir išgyventi dabarties akimirką ir ją perteikti žiūrovui kitapus ekrano. Vienas žymiausių eksperimentinių filmų kūrėjų 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje, jis tai pat yra vienas iš antiholivudinio Niujorko nepriklausomųjų avangardinių kino kūrėjų sąjūdžio pradininkų, žurnalo „Film Culture“ įkūrėjas. Kaip kuratorius, kino ir žiniasklaidos atstovas, rašytojas ir poetas, jis kovojo su cenzūra ir pasisakė už avangardinio kino pažangą“, - sakė „Eastman House“ direktorius.
„George Eastman House“, kaip rašoma muziejaus interneto svetainėje, yra seniausias pasaulyje fotografijos muziejus, taip pat turintis vieną seniausių pasaulyje filmų archyvą. Jo įkūrėjas George'as Eastmanas įkūrė vieną žinomiausių fotografijos įrangos bendrovių „Eastman Kodak“. Jo rankinio fotoaparato išradimas tapo kino industrijos pagrindu, kurį pirmą kartą išbandė režisierius LouisLePrince, opo kelerių metųir jopasekėjaiLeonBouly,TomEdison,LumièreBrothersirGeorgesMéliès.
Audronės Vaupšienės paroda „Trys istorijos“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Trys kūriniai nagrinėja sudėtingą fotoaparato ryšį su atminties ir troškimo vaizdavimu bei jo nevienareikšmišką poziciją tarp privačios ir viešosios sričių. „Ekshumaciją“ (2010) sudaro nespalvotų fotografinių amuletų, puošiančių senų kapinių antkapius, reprodukcijos. Šis darbas kalba apie santykį tarp fotografijos ir mirties, įtampą tarp akimirkos nužudymo ir išsaugojimo amžinybei, ir gyvos atminties pakeitimą fotografiniais prisiminimais. Vaikų ir kalinių fotografavimas turi ilgą istoriją. Abiem atvejais sunku pasakyti, kiek fotoaparatas ir jį valdantis fotografas manipuliuoja savo palyginti bejėgiu objektu. Žiūrovas suvokia, kad berniukas nuotraukose ir vaizdo projekcijoje, kurios sudaro darbą „Instrukcija“ (2010), veikia kaip menininkės partneris, ir jo atliekami pratimai yra savidrausmės (ir išvykusios motinos ilgėjimosi) forma. Tuo tarpu buvusiam kaliniui kūrinyje „Kalinys“ (2010) vizualinė kontrolė ir savojo „aš“ praradimas yra tokie įprasti dalykai, kad jis be paliovos vaiposi prieš objektyvą. Jo apgaulinga asmenybės projekcija, primenanti daugybės kitų kalinių nuotraukas, patvirtina jo praradimo pojūtį ir jį dubliuoja: jis nenori būti savimi ir tiki, kad fotoaparatas yra deus ex machina (lot. dievas iš mašinos).
Audronė Vaupšienė buvo viena iš menininkų, aktyviai vysčiusių šiuolaikines tendencijas Lietuvos mene po Nepriklausomybės atkūrimo paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ji dalyvavo keliose parodose ir tam laikotarpiui būdinguose „negaleriniuose“ projektuose, tačiau vėliau, kaip ir daugelis jos kolegų, pasuko komercinio atvaizdų kūrimo kryptimi (tai yra praktiškai neišvengiama šalyje, kur dar neegzistuoja meno rinka arba išvystytos privataus ir valstybinio menininkų rėmimo sistemos). „Trys istorijos“ simbolizuoja jos grįžimą į patį kritinės šiuolaikinio meno praktikos teritorijos centrą.
Paroda „Trys istorijos“ – kartu su katalogu, kurį sudaro eksponuojamų darbų reprodukcijos, pačios menininkės tekstas apie jos kūrinius, bei parodos kuratoriaus Simono Reeso ir Lietuvos fotografiją aktyviai tyrinėjančios meno istorikės ir kritikės Agnės Narušytės esė. A. Narušytė taip pat pristatys šią parodą Lietuvos fotografijos meno praktikos kontekste jos atidarymo metu. Balandžio mėnesį JMVMC lankysis garsus britų fotomenininkas ir kritikas Davidas Campany'is, kuris skaitys paskaitą apie fotografijos ir judančio vaizdo santykį. Pastarąjį jis nagrinėja savo plačiai žinomose knygose „Fotografija ir kinas“ (angl. Photography and Cinema, Reaktion Press, 2008) bei „Kinematografiškumas“ (The Cinematic, Whitechapel/MIT Press, 2007).
Š.m. kovo 30 d. kino teatre "l’Entrepôt"bus demonstruojamas filmas"Atsiminimai iš kelionės į Lietuvą", o kovo 31 d. Paryžiaus Pompidou centre Jonas Mekas pristatys savo naujausiąjį filmą "Bemiegių naktų istorijos".
JMVMC rekomenduoja: Paroda „Fluxus ir esminiai gyvenimo klausimai“ – duoklė Fluxus įkūrėjui J. Mačiūnui
J. Mačiūnas yra išskirtinė asmenybė – menininkas ir meno istorikas, architektas, dizaineris, prodiuseris ir leidėjas, muzikologas ir matematikas – daugybės talentų ir interesų žmogus. XX a. septintajame dešimtmetyje jo įkurtas „Fluxus“ judėjimas apjungė įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją ir tapo viena įtakingiausių filosofijų šiuolaikiniame pasaulyje. „Fluxus“ judėjimas laužė tabu ir žvelgė į ateitį. Jis metė iššūkį meno pasaulio stagnacijai ir suabejojo miesčioniškomis „prestižinio“ meno vertybėmis. J. Mačiūnas ir jo pasekėjai išrado alternatyvias meno kūrimo formas, kurios dar ir šiomis dienomis įtakoja ištisas jaunųjų menininkų kartas. Parodoje bus eksponuojami J. Mačiūno darbai taip pat kitų Fluxus judėjimo, tokių kaip George Brecht, Ben Vautier, Yoko Ono, Robert Filliou, Nam June Paik, La Monte Young, Mieko Shiomi ir Ken Friedman darbai (viso virš 100 eksponatų). Žaismingi autorių darbai tarsi pateikia atsakymus į keturioliką egzistencinių gyvenimiškų temų - klausimų, kaip antai: „Kas aš esu?“, „Laimė?“, „Sveikata?“, Laisvė?“, „Pavojinga?“ Daugiau informacijos apie parodą: http://hoodmuseum.dartmouth.edu/docs/2011fluxusreleaserev.pdf
Niujorke atidaroma nuotraukų apie Jurgį Mačiūną paroda "Jurgio nuotraukos"
Paroda apima daugiau nei 40 Fluxus judėjimo įkūrėjo ir lyderio Jurgio Mačiūno nuotraukų, darytų Fluxus judėjimo apogėjuje iki pat J. Mačiūno mirties, 1978 m.
Peter Moore, Niujorko meno pasaulio foto metraštininkas, buvo artimas J. Mačiūno draugas, aktyvus Fluxus judėjimo dalyvis. Fotografo nuotraukose užfiksuotas ne tik J. Mačiūno humoras, energija, išdaigininkiškumas bet taip pat ir paskutinieji J. Mačiūno gyvenimo metai, kai jis sirgo ir buvo gydomas nuo vėžio.
JMVMC rekomenduoja:
"declassified" - Lietuvos kino plakatai ir kino klasika, vaizdo, garso ir žodžio kūryba Londone
Ar gali šios tekstūros, smagūs modernistinių spalvų blokai bei efemeriški stiliai perduoti užslėptus pranešimus apie trūkčiojančią šalies istoriją? Ar tai yra paviršutiniškos interpretacijos ir labiau pageidaujamos praeities vaizdavimas nei jos realybė? Kiekvienas plakatas Ellisui yra ne tik estetinės reprezentacijos atodanga, bet ir itin efektyvus žinios apie tam tikrą laiką nešėjas, nepakeičiams įrankis bandant “nulaužti” sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos istorijos kodus. Satelitinė parodą lydinčių klasikinio juodai-balto kino, garso, vaizdo ir žodžio renginių programa sulieja į vientisą vyksmą įvairias menininkų kartas bei kūrybines praktikas. Visus renginius vienija “sluoksninio paviršiaus” ir “atodangos” metaforos, o dar tiksliau – specifinis šiuolaikinės Lietuvos kūrybinis pliuralizmas. Visi renginiai vyks Rich Mix kultūros centre, 25-47 Bethnal Green Rd.Londonas E1 6LA
RENGINIŲ PROGRAMA
ParodaBalandžio 8, penktadienis, 18 val., Rich Mix Mezzanine Gallerydeclassified: LIETUVOS KINO PLAKATAI
Parodos atidarymasPasak kuratorių, parodos darymas šiek tiek primena archologo darbą, iš fragmentų bandant sukonstruoti tam tikrus pasakojimus. Plakatai, kaip ir iš po žemių iškasti žmogaus kūrybos objektai, ištraukti ir keliolikos sluoksnių istorinių nuosėdų, yra atviri naujoms spėlionėms ir apmąstymams. Parodoje pristatomi plakatai yra ne tik filmų reklamos, bet ir laike nutolusio gyvenimo liudijimai. Ištraukti iš konteksto ir istoriškai nepririšti jie tampa naujų istorijų ir nuostabių spėlionių saugykla. Įėjimas nemokamasParoda veiks iki balandžio 30 d. Nuorodos: http://www.guardian.co.uk/film/gallery/2011/mar/17/lithuanian-film-posters-galleryhttp://www.lfc.lt
Garso ir vaizdo kūrinys
Balandžio 8, penktadienis, 20 val., Rich Mix Bar ir Mezzanine Gallerydeclassified: GLUELESSRokas Tarabilda / Emanuelis Ryklys (Rüt Rüt)
Lietuvos kino plakatų parodos proga Rokas Tarabila ir Emanuelis Ryklys (Rüt Rüt) pristato Glueless, 45 min audiovizualinį klasikinio kino, garso takelių bei IDM ritmų melanžą. Kino plakatas yra bene statiškiausias elementas kino gamybos procese, įšaldantis veiksmą, kondensuojantis jį stačiakampyje. Ar įmanoma vėl išjudinti plakatų vaizdus, išlaisvinti juos iš rėmų?Įėjimas nemokamashttp://www.rutrut.lt/http://www.rutrut.lt/bangos/ Vakarėlis truks iki 1 val. nakties
Kinas
Balandžio 9, šeštadienis, 12 val., Rich Mix Screen 3declassified: LIETUVOS JUODAI BALTO KINO AUKSO AMŽIUS
Adomas nori būti žmogumi (1959)rež. Vytautas Žalakevičius
Vienos dienos kronika (1963)rež. Vytautas Žalakevičius
Dvigubas seansas, restauruotos kino kopijos su subtitrais anglų k. Kadras iš filmo "Adomas nori būti žmogumi", rež. Vytautas Žalakevičius, 1959
Adomas nori būti žmogumi, rež. Vytautas Žalakevičius, 1959, 87 min.
Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. Vytautas Žalakevičius, apsuptas talentingų žmonių kolektyvo, gebėjo suderinti skirtingas įtakas (prancūzų poetinio realizmo bei urbanistinio ekspresionizmo) į vientisą, autorinį, retro miglelės kiek paliestą ir todėl beveik nesenstantį savarankišką kūrinį. Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį. (Saulius Macaitis)
Vienos dienos kronika, rež. Vytautas Žalakevičius, 1963, 84 min
Pirmasis demonstratyviai autorinis Vytauto Žalakevičiaus filmas, sukėlęs aršių ginčų. Tuomet prasmė atrodė aiški – piliečio ir abejingo žmogaus konfrontacija, – tačiau meninė kalba, laiko ir erdvės laisvumas buvo toks nelauktas, „nesuprantamas“, kad lėmė ir cenzūros įskišimą. Autorius sugebėjo dažnai publicistinio atspalvio ekspresiją prigretinti prie psichologiškumo, net lyrizmo. Frazė „Kodėl tu stovėjai po medžiu?“ ilgiems metams tapo tikra sovietine metafora. (Saulius Macaitis)Bilietai: £6.50 / £9. Užsisakyti bilietus galima internetu:http://www.richmix.org.uk/declassified.htmNuoroda: http://www.lfc.lt
Eksperimentinis kinas ir garsas
Balandžio 9, šeštadienis, 15 val., Rich Mix Bar
declassified: TULSARAMAKino ir garso kūryba kaip neužslėptas įrodymas
Richard CrowIntegruota improvizuoto judančio vaizdo programa, kurioje pristatomi Simono Tyszko, Juliaus Ziz, Artūro Baryso, Jono Meko, Lauros Stasiulytės ir Lauros Garbštienės filmai. Davido Elliso, kuratoriaus ir performerio nukrypimas nebaigtų / atsisakytų dalykų tema. Kompozitoriai Gintas K ir Richardas Crow duetu įsitrauks į skaitmeninę ir analoginę garso ir vaizdo improvizaciją geografinių ir kultūrinių patirčių tema. Abu menininkai žada nuodugniai pasirausti savo asmeniniuose vaizdo ir garso archyvuose ir atrastą medžiagą sukomponuoti į vientisą Šaltojo karo laikus reflektuojančią kompoziciją.Nemokamas įėjimasNuorodos: http://jonasmekasfilms.com/diary/http://davidpaulellis.blogspot.com/http://www.touchradio.org.uk/touch_radio_52_richard_crow.htmlhttp://www.myspace.com/gintaskhttp://www.theculture.net/detours/
Poezija
Balandžio 9, šeštadienis, 19 val., Rich Mix Venue
2declassified: MAINTENANT PRISTATO LIETUVOS IR BRITŲ POEZIJĄ
Chris McCabe & Donatas PetrošiusTim Atkins & Tomas S. ButkusJeremy Reed & Gabrielė Labanauskaitė
Gabrielė LabanauskaitėMaintenant pristato unikalų bendradarbiavimu pagrįstą poezijos renginį, kuriame dalyvaujantys Lietuvos poetai skaitys ir rašys eiles kartu su britų poetais, ginčydami požiūrį, kad poezija ir jos kūryba yra uždara ir vienišumu pažymėta terpė. Poezijos skaitymai turėtų liudyti šiuolaikinės Europos poetikos gylį ir vaizduotę, atveriant ją ir kaip performanso meną. Įėjimas nemokamasNuorodos: http://www.maintenant.co.ukhttp://www.youtube.com/maintenantpoetryhttp://soundcloud.com/maintenanthttp://www.booksfromlithuania.lt
Muzika
Balandžio 9, šeštadienis, 19 val., Rich Mix Bar
declassified: ALINA ORLOVA
Alina Orlova grįžta į Londoną dar vienam pasirodymui, užbaigdama intensyvų įvykių šeštadienį Rich Mix'e. Ši dainininkė savo, atrodytų, nesudėtingomis dainomis (dainuojama poezija?) ir betarpiška interpretacija sugeba lengvai užmegzti ryšį su klausytojais. Jos dainos, atliekamos lietuvių, rusų ir anglų k. stebina daugiasluoksniu tapatybės, vietos ir laiko pavidalu bei atminties kodais. Kokiu būdu ši raudonplaukė sugeba išgauti tokį unikalų skambesį iš ganėtinai paprastų dalykų? “Singer with an incredible, high-trilling voice and a unique line in exhilaratingly dark, Baltic folk pop.” (Time Out) “A heart-rending gorgeousness to melodies.” (Metro)“Her songs are jam packed with wonders to satisfy your sonic appetite.” (contactmusic.com)Bilietai: £8 / £11. Užsisakyti bilietą galima internetu: http://www.richmix.org.uk/aandc_declassifiedlivemusic.htmNuorodos: http://www.myspace.com/alinaorlovahttp://www.youtube.com/watch?v=FpmmW9EwokEhttp://www.dailymotion.com/video/xfc87o_alina-orlova-doves_music
Kinas
Balandžio 10 d., sekmadienis, 12 val., Rich Mix Screen 3declassified: LIETUVOS JUODAI BALTO KINO AUKSO AMŽIUS
Paskutinė atostogų diena, 1964rež. Arūnas ŽebriūnasJausmai, 1968rež. Algirdas Dausa and Almantas Grikevičius, 1968Dvigubas seansas, restauruotos kino kopijos su subtitrais anglų k.
Po seanso klausimų-atsakymų serija su kino kūrėju ir prodiuseriu Artūru Jevdokimovu Kadras iš filmo Paskutinė atsotogų diena, rež. Arūnas Žebriūnas
Paskutinė atostogų diena, rež. Arūnas Žebriūnas, 1964, 64 min.
Tyras, liūdnas, bet, nepaisant nieko, viltingas tobulos formos kino eilėraštis. Nevienaprasmis, ne tik „vaikiškas filmas“. Galbūt kūrinys apie prigimčių skirtybę – amžiną moteriškumo mįslę ir paiką vyrišką norą bet kokia kaina lyderiauti, apie standartinius žaidimus ir vaizduotės galią, natūralumą ir ankstyvą susikaustymą. Lengvas gamtos personifikavimas, geografinis neapibrėžtumas leidžia autoriui, neprarandant realumo, operuoti abstrakčiomis sąvokomis, versti žiūrovą galvoti apie veiksmo vietą Žemę. (Saulius Macaitis)
Jausmai, rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius, 1968, 90 min.
Kūrinys – apie neišnaikinamą žmogaus, kataklizmų apsuptyje randančio vietos paprastiems jausmams, ir apie visos lietuvių tautos gajumą. Anais laikais Lietuvoje nebuvo kito tokio filmo, kuriame simpatijos rasta ir vokiečiui, ir savo darbu nesižavinčiam milicininkui, ir inteligentiškiems emigrantams, dramatiškai svarstantiems gimtinės likimą. Matyt, pastaroji aplinkybė lėmė, kad Sovietų sąjungai buvo atspausdintas minimalus kopijų tiražas, ir už Lietuvos ribų „Jausmus“ mažai kas matė. Filme vis iš naujo galima atrasti dramaturgijos dviprasmybes, įsijausti į filmo ritmų bangavimą, žavintis nesenstančia plastika, faktūriška atmosfera, reto susiklausymo aktorių ansambliu, iš kurio neįmanoma ko nors išskirti. (Saulius Macaitis)Bilietai: £6.50 / £9. Užsisakyti bilietus galima internetu:http://www.richmix.org.uk/film_declassifiedpartii.htmNuoroda: http://www.lfc.lt/en/***Bilietus galima užsisakyti internetu: http://www.richmix.org.uk/aandc_declassified.htmdeclassified
Jono Meko "Bemiegių naktų istorijos" festivalyje "Kino pavasaris"
Premjera: Jonas Mekas ir jo "Bemiegių naktų istorijos"
"Aš negaliumiegoti" – tokiais žodžiais prasideda filmas „Bemiegių naktų istorijos“.Kasnebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, kai guli atmerktomis akimis lovoje nesėkmingai bandydamas užmigti, kol galiausiai pasiduodi, atsikeli, apsirengi ir išeini. Pusiau miegantis, tu atsiduri po dienos darbų išvargintų, girtų, atsipalaidavusių, šokančių, susimąsčiusių, gedinčių, svajingų žmonių apsupty.
„Istorijos“ prasideda lietuvių filosofo, poeto, Naujojo amerikietiškojo kino krikštatėviu tituluojamo Jono Meko bute, dėžių apsuptyje, bet greitai iškeliauja po pasaulį bei pas tuos, kurie įsileidžia jo lakiąją vaizduotę į savo gyvenimų praeitį. „Dėkui Alahui!” skelbia ranka užrašyti titrai, kurie žaismingai nepagarbiai įterpti tarp kadrų, kurie yra nerežisuoti Meko apsilankymų pas savo įvairius pažįstamus, kurių tarpe yra ir gerai žinomų asmenų: bevaikščiodamas po Manhataną, Mekas sutinka Harmony Korine prieš ir po jo sūnaus Lefty gimimo; Paryžiuje trumpai pasirodo Louis Garrel; „Naujųjų Radikalų“ vedėjas Pip Chodorov amerikietišku liaudies instrumentu akompanuoja Mekui; ir, artėjant filmo pabaigai, Bjork maloniai pasiūlo Meką pavežti į orouostą.
„Bemiegių naktų istorijose“ Jonas Mekas panardina mus į laiko vakuumą. Mes tampame 25istorijų, Meko istorijų, liudininkais. Ilgainiui tampavis labiau neaišku, armesiš tiesųatsikėlėme iš lovos irišėjome į naktį, artai, ką mesmatome ekrane, yra mūsų pasąmonėje išlikusių prisiminimų iš praėjusios dienos šešėliai, o gal nuotrupos jau anksčiau matytų Jono Meko filmų. Mekas virtuoziškai pradangina distanciją tarp laiko, erdvės ir sąmonės. Tu pats pasijauti besąs istorijų dalyvis, kur Mekas tėra tarpininkas, tiltas (arba laiko skylė), kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp tavęs ir Bjork, Yoko Ono ar Marinos Abramovič. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo ne žvaigždę, ne mitais apipintą, o paprastą ir kasdienišką žmogų.
Pristatytas tarptautiniame Berlyno festivalyje „Berlinale“, filmas susilaukė palankaus meno kritikų ir žiūrovų įvertinimo.
Jono Meko filmą „Bemiegių naktų istorijos“ galite išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu:
2011 03 25 - Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ - 21:30 val.
2011 03 30 - Vilniuje, kino teatre "Pasaka" - 21:15 val.
Pažinkime Joną Meką Ch. Workmano filme "Vizionieriai"
Jonas Mekas yra sakęs “Lietuvoje esu žinomas kaip poetas ir jiems nerūpi mano kinas. Europa nežino mano poezijos, Europoje aš – kinematografas. Bet čia, Jungtinėse Valstijose, aš tesu nekomformistas - vizionierius“.
Kas yra Jonas Mekas iš tiesų ir bando atskleisti režisierius Ch. Workmanas, kalbindamas Keną Jacobsą, Robertą Downey, Su Friedrich, Amy Taubin ir kt. Intymūs pokalbiai iliustruojami eksperimentinių filmų ištraukomis, kurios aprėpia visą avangardinio kino istoriją – nuo trisdešimtųjų iki dabartinių laikų režisierių. Akivaizdu, kad susidomėjimas neholivudiniu kinu auga ir jo auditorija labai skirtinga. „Vizionieriais“ Workmanas atiduoda duoklę Jonui Mekui bei jo įkurtam Antologijos filmų archyvui.
Apie režisierių Chuck Workman gimė Filadelfijoje, JAV. Sukūrė virš dvidešimt dokumentinių filmų. Trumpo metražo filmas „Brangūs vaizdai“ (1989) buvo apdovanotas „Oskaru“. Rinktinė filmografija: „Superžvaigždė: Andy Warholo gyvenimas ir laikai (1990), „Pirmieji Amerikos kino šimtas metų“ (1995), „Šaltinis“ (1999) – apie bitnikų kartą, meninis filmas „Namas ant kalvos“ (2003), „Žmonių prezidentas“ (2006).
Filmą galima pamatyti festivalio „Kino pavasaris“ metu:
Šiuolaikinės muzikos festivalio “Druskomanija” renginių sesiją Vilniuje užbaigs tradicinis festivalio projektas “ELEKTROmanija”.
2013-04-04
Agatha Isobel, Denisas Kolomyckis ir jų "SELF"
Pasitelkdami įvairias vaizdines raiškos priemones ir technikas, A. Isobel ir D. Kolomyckis savąjį „aš“ suvokia kaip objektą, tam tikrą darinį, formuojamą tiek išorinio, tiek vidinio pasaulių. Tačiau kūriniai, arba materializuoti „aš“ dariniai, – tai ne akistata su sociopolitine situacija, bet bandymas suvokti savojo „aš“ įvairiapusiškumą. Gilindamiesi į šią problematiką, abu menininkai, sutelkia dėmesį į fundamentalius dalykus, skirtingus savęs suvokimo būdus ir momentus, kurie paverčiami tiek sąmonės, tiek pasąmonės projekcijomis.
Sąmonės–pasąmonės, racionalumo–iracionalumo santykis menininkų kūriniuose, įvardintuose „Self portrait“, įgyja siurrealistinio atspalvio, formuoja simboliais ar metaforomis grįstą asmenybės suvokimą, jos transformacijos įvaizdinimą. Šiuose kūriniuose „SELF“ interpretuojama kaip pastovi kaitos būsena, reflektuojama skirtingais, dažnai deformuoto vaizdo pavidalais.
Kaita, kaip nuolatinė asmens sąmonės būsena, akcentuojama ir D. Kolomyckio darbe „Kabantys sodai“ bei A. Isobel – „Sąmonės laukai“. Šiais kūriniais perteikiami skirtingi menininkų požiūriai į dėsningą ir nuolatinį sąmonės kaitos procesą, kuris tapatinamas ir su gyvąja gamta, ir su beribe visata.
Ši jaunų menininkų paroda – bandymas įprasminti, kaip kiekvienas mūsų pasitelkę sąmonę, patys save su/kuriame, formuojame savąjį „aš“. Tai – „kūryba“, neturinti ribų, kadangi žmogus, kaip objektas, gali nuolat kurti vis iš naujo ir kiekvieną kartą vis kitaip.
Agatha Isobel (Jovita Misevičiūtė, g. 1986) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Studijavo menotyrą Vytauto Didžiojo Universitete Kaune.
2011 metais sukūrė trumpo metro filmą „Delirium of Love”, kuris buvo pristatytas „Vilnius Film Short“ festivalyje (2012). Teatrinis performansas pagal E. A. Poe kūrinį „Mesmeric Revelation” 2012 metais pristatytas „Fluxus ministerija“ (Kaunas) parodoje „[SEANSAS]“.
Denisas Kolomyckis (g. 1992) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.
Choreografas, režisierius, aktorius. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, baleto skyriuje, nuo 2009 m. studijavo Londono šokio ir dramos konservatorijoje (Conservatoire for dance and drama). D. Kolomyckis yra pristatęs savo darbus skirtinguose Europos ir Amerikos miestuose. Dėstė šiuolaikinį šokį Vilniaus dailės akademijoje.
CURATORS/KURATORIAI - dr. AUŠRA TRAKŠELYTĖ, ERIKA LASTOVSKYTĖ
2013-03-14
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio tapybos, garso, videodarbų paroda
„Before and After“
Menotyrininkė dr. Kristina Budrytė-Genevičė apie E. Varkulevičiaus kūrybą rašo: „Visa tapybos ekspozicija – tai Varkalio praėjusių metų (2011-2012) pamatyti vaizdai, kelionės, ne netikėtai atsiradusios mintys ir iš to gimę darbai. Pats darbų autorius juos vadina peizažais, kuriuos norėtų detalizuoti metų mėnesiais arba paminėti kažkokią konkrečią vietą: Čepkelių raistas, Nendrynas, Panemunė, Nemunas ar pan. Menininkas keliauja nuolat, turi pastovius takus, einančius panemune arba Nemuno ir Neries santaka, todėl tas tikslumas toks svarbus. Tačiau peizažą ar tikrovišką konkretų motyvą vargu ar surasime atidžiai žvalgydamiesi po parodą. Veikiau tai iš kasdienos minčių kuriami nekasdieniai abstraktūs kosmoso fragmentai, imituojantys begalybę ar žmogui nesuvokiamus dydžius. Įdomiausia, kad tapytojas visa tai įgyvendina vaizduodamas takų paviršių drobėje. Tokiu būdu kolorito ir perspektyvos simbiozė negrįžtamai ir efektingai išmontuojama. Drobės paviršius išsilaisvinęs ir tarsi oras ir vanduo, priima viską, ką menininkas sutelkia ties juo: akriliniai dažai srūva ir teka įvairiomis kryptimis, bet ne chaotiškai, o pagal fizikinius dėsnius, kurie gamtoje sukuria neapsakomą grožį. Stengiamasi, kad liejamos dėmės nesusilietų, o jungtųsi specialia gija, autoriaus ranka vedžiojama linija. Tekančios, vinguriuojančios, niekada nekampuotos linijos pereina į plačius išsiliejimus ir vėl sugrįžta į panašų būvį. Anot dailininko, tokiomis amorfinėmis, keistomis formomis galima išreikšti viską, ką įmanoma pastebėti aplinkui, ir figūra čia nebūtina... Erdviniai santykiai taip pat sunkiai įsivaizduojami šiose plokštumose ir „nėra nei viršaus, nei apačios, jokių horizontų“. Autorius kartais specialiai pasirašo dviejose paveikslo pusėse, ne tam, kad sumaišytų žiūrėjimo kryptis ar rakursus, bet tam, kad išlaisvintų žiūrėjimą, suteiktų galimybę daugybei matymo ir pamatymo būdų. Stebint šiuos visus kūrinius, galima sakyti, kad reprezentuoti ilgą realybės tarpsnį autorius ėmėsi tarsi spręsdamas vizualinį galvosūkį. Įtrauktam šio galvosūkio žiūrovui belieka išlaikyti budrų žvilgsnį ir pasinerti į šios kūrybos viliones.“ Eugenijus Varkulevičius gimė 1956 m. Kaune. 1979 m. baigė tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1983-1987 m. gyveno senuosiuose Žemaitijos kaimuose: Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje, kur studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas (Kryžiaus kelio stotis). 1990 – 1994 m. gyveno ir dirbo Berlyne. Surengė personalines parodas Berlyne, Hamburge, Rostoke. 1994 - 2005 m. gyveno Niujorke. Per tą laiką filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo hepeninguose, festivaliuose, kūrė ranka pieštus filmus, surengė personalines parodas Niujorke bei dalyvavo grupinėse parodose Roterdame, Pietų Korėjoje, Vilniuje, Paryžiuje. Kartu su Jonu Meku ir Daliumi Naujokaičiu Niujorke subūrė grupę „Music on the 2nd street“, kūrė muziką J. Meko, Juliaus Ziz filmams, iliustravo J. Meko knygas „Mano Naktys“, „Žodžiai ir Raidės“. Nuo 2005 m. E. Varkulevičius gyvena ir kuria Kaune. Parodoje šalia tapybos darbų rodomi Varkulevičiaus video darbai, muzikiniai įrašai, Juliaus Ziz vaidybinis filmas „Vilkas“ su Varkulevičiumi viename iš vaidmenų, taip pat demonstruojamas Enrikos Striogaitės 2011 m. sukurtas dokumentinis filmas apie šį menininką „August Varkalis“.Paroda veiks iki balandžio 7 d. Maloniai kviečiame.
2013-03-01
Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba
Adolfas Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu žinoti, kad gyvenimo nelepintas Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie Jono Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautorius, kartu su broliu Jonu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“, tačiau buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, taip pat vienas iš talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgiamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų Adolfas Mekas ugdė ir įtakojo būsimus kino kūrėjus.
Retrospektyvoje pristatoma gana plati, Lietuvoje nedemonstruota Adolfo Meko kūrybos ir veiklos skalė. Parodoje pristatoma foto paroda apie jo gyvenimą ir kūrybą – šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų. Atskirai pristatomi 1996-2003 Bardo koledže skaitytų paskaitų video įrašai. Taip pat demonstruojami Adolfo Meko mokinių trumpo ir pilno metražo kino ir animaciniai filmai.
Retrospektyvos rengėjas: JMVMC Kuratoriai: Artūras Jevdokimovas, Kęstutis Šapoka Retrospektyvos rėmėjai: JAV ambasada Lietuvoje Partneriai : Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas (Kaunas), Galerija 101 (Kaunas), kino teatras „Romuva“ (Kaunas), Klaipėdos universiteto menų fakultetas (Klaipėda), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras(Klaipėda).
Paroda vyks iki 2013 03 28 d.
2013-01-22
PIRMOJI JONO MEKO KŪRYBOS RETROSPEKTYVA ČEKIJOJE
Pirmą kartą J. Meko kūrybos mini-retrospektyvą Čekijos Respublikoje pristatanti paroda DOXe veiks iki balandžio 22 d. Kalėdų išvakarėse 90-ies metų jubiliejų atšventusio J. Meko kūrybos pristatymo projektas Prahoje prasidės dar nepasibaigus vos prieš kelias savaitės atidarytoms jo panoraminėms parodoms tokiose įtakingose Europos meno institucijose kaip George Pompidou centras Paryžiuje, „Serpentine“ galerija Londone, Britų kino institutas. Prahos parodoje dėmesys bus sutelktas į po 1989 m. sukurtus J. Meko darbus, tačiau 3 mėnesius veiksiančios parodos metu numatyti 5 lydintys renginiai, per kuriuos Prahos meno gerbėjų auditorija turės galimybę susipažinti su ankstesniais garsiausiais J. Meko filmais, tokiais kaip „Walden“, „Reminiscences of Journey to Lithuania“, „Lost, Lost, Lost“ ir kitais. Planuojama, jog į vieną iš numatomų renginių Prahoje atvyks ir pats avangardinio kino guru Jonas Mekas.Dox šiuolaikinio meno centro organizuojamoje parodoje labiausiai bus išryškinti du pastarojo dešimtmečio J. Meko projektai – 2007 m. sukurtas video novelių ciklas „365 Day Project“, inspiruotas italų renesanso poeto Frančesko Petrarkos poemų ciklo, kurį sudaro 366 eilėraščiai. Taip pat bus rodomas naujausias J. Meko video darbas „Out-Takes from the Life of a Happy Man“.Parodos kuratorius – čekų menotyrininkas Jaroslav Anděl, kurį keliai su J. Meku suvedė 1981 m. Niujorke. Parodą inicijavo ir talkininkavo ją rengiant Lietuvos ambasada Čekijoje.
2013-01-21
J.Mačiūno „Fluxus“ paroda Niujorke sulaukė išskirtinio „New York Times“ dėmesio
„Visi, kas nori sužinoti apie Mačiūną ir „Fluxus“ visatą, kurioje jis gyveno, norės pamatyti ir greitai tekantį 1992 metų Jono Meko filmą „Zefiro Torna arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“. Jis galerijoje rodomas nuolat, jis – neįprastas ir veriantis širdį“, - rašoma „New York Times“.
Kritikas pabrėžia, kad iš Lietuvos kilęs Jurgis Mačiūnas buvo praktinių pažiūrų utopistas, SoHo rajone įkūręs menininkų valdomas gyvenimo ir darbo erdves, kuriose buvo leidžiama įsikurti išskirtinai eksperimentinį meną kūrusiems Niujorko menininkams.
Teigiamai apie parodą atsiliepė ir kitas apie šiuolaikinį meną leidžiamas tarptautinis žurnalas „Artforum International Magazine“.
Ypač didelio susidomėjimo sulaukusioje parodoje, atidarytoje „41 Cooper“ galerijoje, lankytojams pristatomi retai eksponuojami „Fluxus“ menininkų Ay-O, George Brecht, Nam June Paik ir kitų darbai, judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno ankstyvoji kūryba, autoportretai, grafikai ir planai menininkų būstui įžymiajame SoHo rajone, taip pat įvairūs „Fluxus“ manifestai, interviu, filmai ir dokumentai. Parodoje naujai pateikiama tiek Niujorko istorijos dalis, tiek nesena šiuolaikinio meno istorija. Galerijoje eksponuojama per 170 darbų.
Paroda atidaryta bendradarbiaujant Vilniuje įsikūrusiam Jono Meko vizualiųjų menų centrui bei Niujorko „The Cooper Union“ meno mokyklai.
Iš Lietuvos kilęs menininkas, dizaineris ir „Fluxus“ judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas kėlė avangardo idėjas, kaip iššūkį tuometiniam menui. Tarptautinė „Fluxus“ menininkų, poetų, kompozitorių bendruomenė siekė peržiūrėti menininkų ir meno reikšmę, pritaikyti jį kasdienėms užduotims, potyriams ir veiksmams.
Paroda Niujorke veiks iki vasario 2 dienos.
New York Times straipsnis: http://www.nytimes.com/2013/01/18/arts/design/george-maciunas-anything-can-substitute-art-maciunas-in-soho.html?_r=0 Artforum straipsnis: http://artforum.com/index.php?pn=picks&id=38466&view=print
2013-01-16
J.Mekui - aukščiausias Prancūzijos meno apdovanojimas
Niujorke vykusioje apdovanojimo ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas sveikino ir dėkojo lietuvių kūrėjui už nenutrūkstamą Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje bei už išskirtinę meninę raišką ir unikalią patirtį, kurios neturi joks kitas pasaulio menininkas.
Titulą įteikęs Prancūzijos ambasados JAV kultūros patarėjas Antoninas Baudry pažymėjo, kad menininko dėka Niujorke tapo įmanoma išvysti legendinių pasaulio režisierių, ypač prancūzų, filmus. Jis pridūrė, kad J. Mekas įkvėpė daugelį įžymybių, net ir tokių kaip garsusis amerikiečių režisierius Martinas Skorsezė (Scorsese), o jo darbai puikuojasi garsiausiuose pasaulio muziejuose.
2012-12-20
Jonathon Haffner bei Daliaus Naujokaičio - Naujo (New York) ir DRAUGŲ (LT) koncertas
DaliusNaujo - Daliaus Naujo karjeros pradžia susijusi su 9-to dešimtmečio Vilniaus džiazo ir avant-gardine muzika. Būgnininkas čia grojo su Juozu Milašiumi, Vladimiru Čekasinu, Petru Vyšniausku, Skirmantu Sasnausku, Vytu Labučiu, Eugenijum Kanevičium ir kitais. 1995-aisiais Dalius Naujokaitis energingai įsiveržė i Niujorko muzikine sceną, surengdamas seriją originalių solo pasirodymų “Kino Antologijos Archyve.” “Antologijoje” su kitais menininkais įkūrė grupę “Free Music on Second Street,” su Jonu Meku dalyvavo “Now We Are Here Orchestra” projektuose, bendradarbiavo su žymiu avant-gardo filmininku Ken Jacobs. Daliaus Naujokaičio muzika skamba Jono Meko filmuose “Happy Birthday To John Lennon,” “On My Way Way To Fujijama I Saw,” “This Side Of Paradise”, Moira Tierney filme “Circus” ir kt.
Jonathon Haffner - yra jaunas, bet turintis unikalų ir ryškų grojimo stilių. Jis bendradarbiavo su tokiais atlikėjais, kaip Craig Taborn , Wayne Krantz, Eivind Opsvik, Kenny Wollesen ir Jochen Ruechert. Augdamas Kalifornijoje jis studijavo saksofoną pas Phil Sobel. Atvykęs į Niujorką grojo ir įrašinėjo su Lawrence “Butch” Morris, Kenny Wolleson, Bill Frisell, Medeski, Martin and Wood, Sex Mob, Brazilian Girls, Jesse Harris, Jason Moran, Steven Bernstein ir daugeliu kitų. Pastarųjų metų bėgyje Jonathon taip pat pradėjo groti ir gitara bei bosu, ir tai, pasak jo kolegų ir draugų jam sekasi puikiai.
Abu atlikėjai kartu dalyvauja ne viename bendrame projekte. Vienas iš naujausių ir didžiulį pasisekimą New Yorke turinčių jų abiejų projektų yra lietuvišką sąskambį turinti grupė, pavadinimu "RasaRasa", kuriame Dalius groja būgnais, o Jonathon - gitara. Kartais prie jų prisijungia Kenny Wollesen bei kiti New Yorko muzikantai, tarp jų - ir merginų choras, traukiantis lietuviškas sutartines ! Su kiekvienu koncertu, projektas įgauna vis didesnį pagreitį, ko pasekoje koncertai virsta tikrais šou !
Nevalia būtų praleisti faktą, jog ir Jonathon Haffner, ir Dalius Naujo, kartu su Kenny Wollesen, užpraeitais bei praeitais metais surengė neitikėtinų renginių ciklus Vilniaus fluxus ministerijoje. Du metus iš eilės šių projektų principas buvo labai panašus - renginiai trukdavo po savaitę; kiekvieną savaitės dieną koncertai turėdavo skirtingas temas. Prie New Yorko muzikantų prisijungdavo ir muzikantai lietuviai - nuo studentų iki Lietuvos jazzo grandų, nuo mėgėjų iki profesionalų.
Labai svarbus muzikinis reiškinys, kuriame dalyvauja abu atlikėjai yra grupė Himalayas, vadovaujama būgnininko Kenny Wollesen. Grupėje dalyvauja daugybė žmonių, grojančių skirtingais instrumentais, kuriuos neretai pasigamina patys. Himalayas gali groti įvairiausiose aplinkose - nuo gatvių iki populiarių New Yorko jazzo klubų. Tai labai unikalus ilgametis projektas, galintis prisitaikyti prie įvairiausių aplinkybių ir pasiruošęs priimti betkokius iššūkius.
Kad ir kiek bekalbėtum, apibrėžti tiek Daliaus, tiek Jonathon (ir jų abiejų kartu) nėra lengva, nes ji apima begalę įvairių projektų, grupių, koncertų, performensų ir t.t. Norint suprasti ir nors kiek pažinti TAI, ką daro šios asmenybės, reikia tai pamatyti savo akimis ir išgirsti savo ausimis, nes žodžiais tai nenupasakojama !
GROJA: Jonathon Haffner, Dalius Naujokaitis - Naujo ir DRAUGAI.
2012-12-12
Anything can substitute art: George Maciunas in SoHo, a singular exhibition that has brought never seen before Maciunas pieces held by the Jonas Mekas Visual Arts Center in Vilnius, Lithuania to the United States opened at The Cooper Union Gallery in New York on December 11.
Lithuanian-born artist, architect, designer, and "chairman" of Fluxus, George Maciunas (1931-1978, Cooper Union School of Art graduate 1952) radically challenged the idea of avant-garde art - as object, concept, or commodity. Fluxus, an international community of conceptual artists, poets and composers, redefined the role of the artist by substituting art for everyday tasks, experiences, actions, and sensations.
The works of Ay-O, George Brecht , Geoffrey Hendricks , Alison Knowles , Larry Miller , Mieko Shiomi , Nam June Paik , Ben Vautier , Robert Watts , and Emmett Williams are included in this exhibition.
Also included are rarely exhibited early works by Maciunas: his self-portraits, the entire Atlas of Russian History (1953), Fluxus manifestos, charts, interviews, and plans for artists' housing in SoHo.
"Lithuania is very proud of George Maciunas and that the Fluxus movement had such a profound impact. Every day presents us with opportunities to see things as surprising, unusual or unexpected. These Fluxus moments bring us out of complacency and foster creativity and imagination. We should all have a dose of Fluxus every day to get ourselves fired up for coming up with new ideas and solving issues," stated Arturas Zuokas, Mayor of the City of Vilnius.
Visitors will also be able to view films by the legendary avant-garde filmmaker Jonas Mekas who was a close friend and colleague of George Maciunas .
Vice Mayor of Vilnius Jaroslav Kaminski and the Director of Administration of Vilnius, Valdas Klimantavicius, were at the opening to celebrate this important event.
Anything can substitute art: George Maciunas in SoHo was created in collaboration with The Jonas Mekas Visual Arts Center and The School of Art at The Cooper Union and was curated by Astrit Schmidt-Burkhardt . It was generously supported by The City of Vilnius, Lithuania, The Consulate of the Republic of Lithuania in New York, Anthology Film Archives, Ukio Bankas, Akropolis, and LAWIN.
The Jonas Mekas Visual Arts Center, founded in 2007 in Vilnius, Lithuania holds a large collection of Fluxus and is dedicated to promoting the art of the avant-garde.
2012-12-04
Jonas Mekas at the Serpentine Gallery, 5 December 2012 - 27 January 2013
Film-maker, artist and poet Jonas Mekas (b.1922, Lithuania) is a leading figure of avant-garde and independent cinema.
The Serpentine is proud to present an exhibition of the artist's film, video and photographic works from throughout his remarkable and prolific sixty-year career. As part of the exhibition, Mekas is curating and hosting a very special evening event in the Gallery.
On his arrival in New York in 1949, Mekas bought his first Bolex camera and began to record brief moments of the world around him. He quickly became a central figure in the burgeoning arts community, alongside friends and collaborators such as Allen Ginsberg, Andy Warhol and film-makers Kenneth Anger and Maya Deren. A tireless champion of the independent and avant-garde film movements, he wrote the 'Movie Journal' column in Village Voice, set up and edited Film Culture magazine with his brother Adolfas, and founded the Film-Makers' Cooperative and Anthology Film Archives.
Mekas brings a poet's sensibility to the diary film style that permeates his work. His vision is unique in its ability to capture personal moments of beauty, celebration and joy. Developing his diaristic film style in the 1960s, he has become best known for his 'film diaries' in which he recorded, with great sensitivity, his day-to-day activities as well as those of his peers from the film and arts community in New York.
Mekas's work in turn has inspired many artists and film-makers to follow in his footsteps. Mike Figgis, Jim Jarmusch, Harmony Korine and Martin Scorsese, among many others, have cited Mekas as a key influence.
This exhibition surveys Mekas's work with moving images, poetry and sound, presenting a selection of film and video works dating from the 1950s through to the present day. The show includes the world premiere of Mekas's new featurelength film, presented as an immersive installation. Stills, film portraits of friends and family and ephemera also punctuate the Serpentine's spaces, offering a fascinating insight into Mekas's life and work.
Mekas's films and archive material have been exhibited extensively throughout the world, including at Documenta 11; the Venice Biennale 2005; the Whitney Museum of American Art and MoMA PS1, New York; Museum Ludwig, Cologne; Baltic Art Center, Sweden; and the Metropolitan Museum of Photography, Tokyo.
Coinciding with the Serpentine Gallery exhibition, Centre Pompidou, Paris, and BFI Southbank, London, are each presenting a season of film and video work celebrating Mekas's contribution to cinema.
2012-11-27
Adolfo Meko filmų retrospektyva: Vilnius - Kaunas - Klaipėda
VILNIUS
Vilniaus dailės akademija, Gotikinė salė, Maironio g. 6
2012 11 27 13 val.
Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita "Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomojo kino ikonoklastas"
Jono Meko vizualiųjų menų centras, Gynėjų g. 14
2012 11 2718 val. Adolfo Meko parodos atidarymas. Dalyvauja Pola Chapelle ir John Pruitt
2012 11 27 – 2012 12 02 Adolfo Meko studentų trumpų filmų demonstracijos
Šiuolaikinio meno centras, ŠMC Kino salė, Vokiečių g. 2
2012 11 28 18 val. Adolfo Meko filmų retrospektyvos atidarymas. Dalyvauja Pola Chapelle ir John Pruitt
18:15 val. Trumpas filmas apie Adolfo Meko ir Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 m. retrospektyva, rež. Mikas Žukauskas ir Virginija Vareikytė
18:45 val. Aleliuja kalvoms, 1963, 82 min., Adolfas Mekas
2012 11 29
18 val Time and Fortune Vietnam Newsreeel, 1969, 5 min, Adolfas ir Jonas Mekai/ Karinis kalėjimas, 1964, 68 min. Adolfas ir Jonas Mekas
19:30 val. Ėjimas namo, 1973, 60 min. Adolfas Mekas ir Pola Chapelle
2012 11 30
16:00 val. Dvivamzdis detektyvas, 1965, 90 min. Adolfas Mekas
2012 12 01
15:00 val. Cage/Canningham, 1991, 95 min. Elliot Caplan
17 val. Džonas ir Džeinė, 2005 79 min., Ashim Ahluwalia
19 val. Frenkas ir Sindė, 2008, 81 min., G. J. Echternkamp
KLAIPĖDA
Klaipėdos Universiteto dailiųjų menų fakultetas, K. Donelaičio str. 4
2012 11 29 15 val. Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita "Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomojo kino ikonoklastas"
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Parodų rūmai, Didžioji vandens g.2
2012 11 29
18 val. Trumpas filmas apie Adolfo Meko ir Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 m. retrospektyva, rež. Mikas Žukauskas ir Virginija Vareikytė Aleliuja kalvoms, 1963, 82 min., Adolfas Mekas, Susitikimas suPola Chapelle and John Pruitt po filmo
2012 12 01
14:30 val. Time and Fortune Vietnam Newsreeel, 1969, 5 min, Adolfas ir Jonas MekaiKarinis kalėjimas, 1964, 68 min. Adolfas ir Jonas Mekai
16:00 val. Ėjimas namo, 1973, 60 min. Adolfas Mekas & Pola Chapelle
17:20 val. Dvivamzdis detektyvas, 1965, 90 min. Adolfas Mekas
2012 12 02
14:20 val. Cage/Canningham, 1991, 95 min. Elliot Caplan
16:00 val. Džonas ir Džeinė, 2005 79 min., Ashim Ahluwalia
17:30 val. Frenkas ir Sindė, 2008, 81 min., G. J. Echternkamp
KAUNAS
Vytauto Didžiojo Universitetas, Galerija 101, Laisvės al. 53
2012 11 30 14 val. Bard koledžo (JAV) profesoriaus John Pruitt paskaita "Adolfas Mekas: komiškas Amerikos nepriklausomojo kino ikonoklastas" Romuvos kino teatras, Laisvės al. 54
2012 11 30 18 val. Trumpas filmas apie Adolfo Meko ir Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 m. retrospektyva, rež. Mikas Žukauskas ir Virginija Vareikytė Aleliuja kalvoms, 1963, 82 min., Adolfas Mekas, Susitikimas suPola Chapelle and John Pruitt po filmo
2012 12 01 14 val.Time and Fortune Vietnam Newsreeel, 1969, 5 min, Adolfas ir Jonas MekaiKarinis kalėjimas, 1964, 68 min. Adolfas ir Jonas Mekai
2012 12 02
15:10 val. Cage/Canningham, 1991, 95 min. Elliot Caplan
17:20 val. Džonas ir Džeinė, 2005 79 min., Ashim Ahluwalia
19:00 val. Frenkas ir Sindė, 2008, 81 min., G. J. Echternkamp
21:00 val. Ėjimas namo, 1973, 60 min. Adolfas Mekas & Pola Chapelle
2012 12 03
20:00 val. Dvivamzdis detektyvas, 1965, 90 min. Adolfas Mekas
2012-11-27
Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba
Foto paroda – tai Adolfo Meko šeimos nuotraukos, profesinio gyvenimo akimirkos, kadrai iš kino filmų. Atskirai pristatomi 1996–2003 Bardo koledže skaitytų paskaitų video įrašai, taip pat kolegų, mokinių atsiminimų apie Adolfą Meką video įrašas. JMVMC kino salėje bus demonstruojami Adolfo Meko mokinių trumpo ir pilno metražo kino ir animaciniai filmai.
Retrospektyvą papildo atskira Adolfo Meko ir jo mokinių pilno metražo kino filmų peržiūra Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Paroda ir kino peržiūros bus perkeltos į Kauną ir Klaipėdą (detalų renginių datų ir dislokacijų sąrašą galima rasti JMVMC internetinėje svetainėje http://www.mekas.lt/ )
Adolfas Mekas labiau žinomas kaip avangardinio kino Amerikoje pionieriaus Jono Meko brolis. Tačiau svarbu, kad gyvenimo nelepintas Adolfas ne tik svariai prisidėjo prie Jono Meko kino filmų atsiradimo, dažnai buvo jų bendraautorius, kartu su broliu Jonu įkūrė vėliau įtakingu tapusį kino kritikos žurnalą „Film Culture“, tačiau buvo ir talentingas savarankiškas kūrėjas, kino režisierius, scenarijų autorius, taip pat vienas iš talentingiausių ir labiausiai gerbiamų, studentų mėgiamų Bardo koledžo (JAV) dėstytojų. Apie trisdešimt metų Adolfas Mekas ugdė ir įtakojo būsimus kino kūrėjus.
Retrospektyvos rengėjas: JMVMC, kuratoriai: Artūras Jevdokimovas, Kęstutis Šapoka.
Parodos ir retrospektyvos mecenatai - JAV ambasada Lietuvoje ir Vilniaus miesto savivaldybė.
2012-10-10
Jonas Mekas: Prisiminimai iš Vokietijos
Fotografijos apima 1945-49 metų laikotarpį, kai broliai Jonas ir Adolfas Mekai likimo buvo nublokšti į Vokietiją – Viesbadeno ir Kasselio išvietintų arba žmonių be vietos stovyklas. Nuotraukose užfiksuotos įvairios Viesbadeno ir Kasselio vietos ar priemiesčiai, į kuriuos Jonas, Adolfas ir kiti internuotieji retkarčiais ištrūkdavo, šių miestų kasdienybė. Taip pat dokumentuotas išvietintųjų stovyklos gyvenimas – stovyklos mokykla, lietuvių žemdirbiai pabėgėliai, perkėlimo iš vienos stovyklos į kitą scenos. Taip pat užfiksuoti asmeniniai dokumentai, kaip pavyzdžiui, Mainzo universiteto studentų užrašai, skrajutės, išmestos iš sąjungininkų lėktuvų ir pan.
„Išvietintų žmonių stovyklose visoje Vokietijoje gyveno tūkstančiai lietuvių, laukdami savo likimų. Tai mano pirmas bandymas trumpai pristatyti vokiškąjį gyvenimo etapą tarp 1944 liepos ir 1949 spalio. Naudodamas originalias fotografijas, kino ir filmuotą vaizdo medžiagą iš 1971 ir 1993 m., aš sugrįžtu į Elmshorną, Flensburgą, Viesbadeną, Mainzą ir Kasselį, kur aš praleidau keletą savo gyvenimo metų – pirmiausiai kaip priverstinis darbininkas karo belaisvių stovykloje, vėliau – kaip žmogus be vietos DP (Displaced Persons)stovykloje“, – pasakoja J. Mekas.
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje pristatomas Jono Meko filmas Remineszencen aus Deutchland (Prisiminimai iš Vokietijos), taip pat filmas Ar buvo karas? daugiausiai pačių pabėgėlių lūpomispasakojantis apie jų gyvenimą, atsidūrus JAV.
Kaip atskiri ir kartu jungiamieji akcentai parodoje eksponuojamos dvi portretinės nuotraukos – 1947 m. Jono Meko autoportretas ir 1965 m. Jurgio Mačiūno portretas. Šios fotografijos tarsi sujungia ir pratęsia pokario išvietintųjų asmenų Vokietijoje ir kiek vėliau JAV atsidūrusių pabėgėliųparodos leitmotyvus.
Šį kartą Jonas Mekas siūlo retrospektyvią kelionę egzodo keliais, kaip visada sulydantis asmeninio, subjektyvaus erdvėlaikio ir globalios istorijos lygmenis, žinoma, nepakartojamoje „mekiškoje“ estetikoje.
SISTEMOS KLAIDOS IR TVARKOS MITAS
Rugpjūčio 8 d. Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato tinklo menininko Laimono Zako projektą Glitchr. Menininkas naudoja kūrybiško programavimo būdus, kurdamas savitą internetinę estetiką arba paties menininko žodžiais tariant – tapybą, socialinį tinklą naudojant kaip drobę.
2011 m. birželįLaimonas Zakas pirmą kartą susidūrė su diakritinių ženklų kombinavimu internete, o paieškojęs tokios veiklos pėdsakų ir neradęs analogų, sugalvojo savo projektą,pasinaudodamasunicodesistemos spragomis, leidžiančiomis prie vieno simbolio prideti neribotą skaičių diakritinių ženklų. Tokiu būdu galima buvo sukurti „tekstą“, kuris išlenda už įprastų tinklalapio tekstui numatytų rėmų (tiek facebook, tiek google, tiek twitter sistemoseir t.t.), kitaip sakant, galima buvo kurti abstrakčias grafinių ženklų tekstūras.
Menininkas atrado ir kitų kūrybiško programavimo būdų, pavyzdžiui, naudojantis socialinio tinklo Facebook spragomis, į Facebooknaujienas integruojant iškraipytus socialinius plug-in`us (įskiepius), t.y. paveikslėlius, pokalbių langus, paieškos langus ir kitus objektus. Kurį laiką buvo įmanoma integruoti ir animuotus paveikslėlius ar net pagrindinę, firminę Facebook mėlyną juostą ir tokiu būdu iš šių ženklų arba objektų taip pat kurti savotiškas vizualias ir prasmines abstrakcijas, iš esmės, sukuriant sistemos, tinklo „gedimo“ iliuziją.
Kaip Glitchr projekto dalį JMVMC, Laimonas Zakas kartu su Rimu Sakalausku taip pat pristato mappingo dalį. Video arba 3D mappingas yra populiarus kaip elektroninė taikomojo meno rūšis. Dažniausiai naudojamos didžiulių mastelių projekcijos ant pastatų įvairių švenčių, koncertų metu, taip pat įvairios mappingo rūšys yra neatskiriama klubinės kultūros dalimi, kaip DJ-jų ir VJ-jų bendradarbiavimo rezultatas. Ant įvairių paviršių projektuojami vaizdai sukuria dinamiškus vaizdinius, įvairiai transformuojančius mums įprastą regimąjį pasaulį. Mappingo technikų naudojimas transformuoti architektūrinių objektų paviršių dar vadinamas 4D. Šį kartą Laimonas Zakas ir Rimas Sakalauskas sukūrė savarankišką mappingo kompoziciją kaip savarankišką kūrinį specialiai projektui JMVMC.
2011 m. birželįLaimonas Zakas pirmą kartą susidūrė su diakritinių ženklų[1] kombinavimu internete, o paieškojęs tokios veiklos pėdsakų ir neradęs analogų, sugalvojo savo projektą,pasinaudodamasunicode[2] sistemos spragomis, leidžiančiomis prie vieno simbolio pridėti neribotą
skaičių diakritinių ženklų. Tokiu būdu galima buvo sukurti „tekstą“, kuris išlenda už įprastų tinklalapio tekstui numatytų rėmų (tiek facebook, tiek google, tiek twitter sistemoseir t.t.), kitaip sakant, galima buvo kurti abstrakčias grafinių ženklų tekstūras.
Menininkas atrado ir kitų kūrybiško programavimo būdų, pavyzdžiui, naudojantis socialinio tinklo Facebook spragomis, į Facebooknaujienas integruojant iškraipytus socialinius plug-in`us (įskiepius)[3], t.y. paveikslėlius, pokalbių langus, paieškos langus ir kitus objektus. Kurį laiką buvo įmanoma integruoti ir animuotus paveikslėlius ar net pagrindinę, firminę Facebook mėlyną juostą ir tokiu būdu iš šių ženklų arba objektų taip pat kurti savotiškas vizualias ir prasmines abstrakcijas, iš esmės, sukuriant sistemos, tinklo „gedimo“ iliuziją. Tačiau tinklo programuotojai ar prižiūrėtojai tuojau pat sureagavo, ištaisė spragas ir visi Zako „alterparazitinės“ veiklos rezultatai dingo (nuo tada menininkas reguliariai kaupia savo veiklos archyvą), o jo glitchr projektas norom nenorom keičiasi, transformuojasi, nes, pavyzdžiui, Facebook tinklas reaguoja, atitinkamai tobulina savo struktūrą, taiso „klaidas“, stengdamasis neleisti Zakui ir tokiems kaip jis „parodijuoti“ sistemos. Tuo tarpu menininkas irgi stengiasi tobulėti ir rasti vis naujų intervencinės sąveikos būdų. Vyksta savotiškas abipusis apsišaudymas ir bandymai vienas kitą „neutralizuoti“.[4]
Laimono Zako projektas žavus ir aktualus būtent daugiasluoksniu ir daugiaprasmiu interaktyvumu, balansuojančiu tarp formaliai estetiškų intencijų ir ironiško socio-ideologinio aktyvumo.Viena vertus, projektas tarsi naujai ir netikėtai aktualizuoja menininko išskirtinumo mitą (juk idėją subrandino būtent Zakas), kita vertus, veikia kaip užkrečiamas irkolektyvinės veiklos akumuliatorius (nes glitchr yra ne tiek unikalus Zakostilius, kiekjo atrastas „pasidaryk pats“ principas). Menininką domina galimybė įvairiais būdais iškraipyti socialinių tinklų struktūrą ir kartu vienas iš pagrindinių tikslų kuriant „glitchrus“yra estetinės intencijos, – galima tai pavadinti internetine tapyba, naudojant socialinį tinklą kaip drobę.[5]
Glitchrprincipas ir pavadinimas susijęs su eksperimentinės elektroninės muzikos stiliumi glitch, kurio viena pagrindinių savybių kurti ritmus iš įrašytų įvairių triukšmų[6], o „tapymas socialinių tinklų triukšmais“ Laimonui Zakuipasirodė artimas glitch principui. Menininkas tiesiog galūnėje pridėjo raidę „r“ (kaip Flickr ar Tumblr). Kaip bebūtų, šių „abstrakčių paveikslų“ audinys, medžiaga yra dar ir socialiai arba kritiškai įkrauta. Savo projektu Laimonas Zakas tarsi suardo sisteminės skaitmeninės tvarkos ir prasmės iliuziją (nuplėšia skraistę ir atidengia „tikrąjį Matricos veidą“), parodydamas, kad po ja slypi tiesiog abstrakčių kodų sekos, už kurių savo ruožtu slepiasi totali socialinė akis – vos pažeidusmenamos tvarkos paviršių atsiranda iki tol nematomais buvę sistemos agentai– „prižiūrėtojai“. Taip pusiau piratinis glitchr principas netiesioginiu būdu pademonstruoja „tvarkingos socialinės sistemos“ sąlygiškumą ir, kas dar svarbiau, išryškina paslėptas, užmaskuotas jos, kaip totalios komercinės/ideologinės smegenų plovimo mašinos funkcijas, kartu pasiūlydamas kūrybiško, mąstančio, kritiško santykio su internetinio tinklo sistemomis būdus.
Kaip Glitchr projekto dalį JMVMC, Laimonas Zakas kartu su Rimu Sakalausku taip pat pristato mappingo dalį, kurioje menininkai ant specialiai sukonstruotų baltų kubų tamsoje projektuoja įvairius vaizdus. Video arba 3D mappingas yra populiarus kaip elektroninė taikomojo meno rūšis. Dažniausiai naudojamos didžiulių mastelių projekcijos ant pastatų įvairių švenčių, koncertų metu, taip pat įvairios mappingo rūšys yra neatskiriama klubinės kultūros dalis, kaip DJ-jų ir VJ-jų bendradarbiavimo rezultatas. Ant įvairių paviršių projektuojami vaizdai sukuria dinamiškus vaizdinius, įvairiai transformuojančius mums įprastą regimąjį pasaulį. Mappingo technikų naudojimas transformuoti architektūrinius objektus dar vadinamas 4D.
Šį kartą Laimonas Zakas ir Rimas Sakalauskas sukūrė savarankišką mappingo kompoziciją specialiai projektui JMVMC.
[1] Diakritiniai ženklai yra prie fonogramų pridedami nedideli ženklai – taškeliai, brūkšneliai, kabliukai ir pan., kurie žymi ypatingą tarimą arba kirčiavimą nuo kitų panašių žodžių. Žodis „diakritinis“ kilęs iš graikiško διακρητικός, kuris reiškia „skiriamasis“.
[2] Kodavimas Unicode standartu leidžia bendrinti dokumentus ir kitus elementus daugiakalbėje aplinkoje. [...] Pvz., įsivaizduokite tokią situaciją: yra du žmonės, vienas jų naudoja anglišką sistemos Microsoft Windows XP versiją su lotyniškąja kodų lentele, o antrasis žmogus naudoja Microsoft Windows XP operacinę sistemą japonų kalba su japoniška kodų lentele. Antrasis sukuria susitikimo užklausą su Outlook 2002 versija japonų kalba su japoniškais simboliais lauke Vieta ir siunčia pirmajam asmeniui. Kai pirmasis asmuo, naudojantis anglišką Outlook 2002 versiją, atidaro susitikimo užklausą, vietoj japonų kalbos kodų lentelės rodomi netikėti lotyniškosios kodų lentelės simboliai, ir pasidaro nebeįmanoma perskaityti teksto. [...] Universalusis Unicode simbolių rinkinys išsprendžia šią problemą. Kodų lentelė Unicode buvo kuriama kaip universalus simbolių rinkinys, apimantis daugumą žinomų kalbų rašmenų. In. Unicode režimo Exchange serveryje privalumai.http://office.microsoft.com/lt-lt/outlook-help/HP001026931.aspx (žiūrėta 2012-05-04)
[3] Plug-in objektai- tai video ir audio failai (įskiepiai). Kad įterpti plug-in objektus, reikalingos programos. Plug-in programos - tai nedideli pagalbiniai priedai, kurie dirba kartu su naršykle. Kai tų programėlių nėra ir vartotojui tenka jų ieškoti. Tai pat skirtingos OS gali reikalauti skirtingų plug-in programų. In. HTML pamoka, pradmenys. Įterpiami aktyvūs elementai. ActiveX Object, plug-in, applet elementaihttp://www.programva.com/lt/html-http-pagalba/354-html-pamoka-pradmenys-terpiami-aktyvs-elementai-activex-object-plug-in-applet-elementai (žiūrėta 2012-05-04)
[4] Romas Zabarauskas: Tai vadinasi Glitchryra kažkiek noro griauti Facebooką?Laimonas Zakas: Iš dalies taip, bet galima žiūrėt ir atvirkščiai – tieFacebooko darbuotojai tikriausiai prisijungę tam, kad tobulintų savo kompaniją. Kartais mano „postai“ dingsta ir paskui nebeišeina jų pakartoti, nesFacebookaspataiso savo struktūrą. Gal tai sutapimas. In. Laimonas Zakas, populiarus šiuolaikinis menininkas. Artnews.lthttp://www.artnews.lt/laimonas-zakas-populiarus-siuolaikinis-lietuviu-menininkas-15165 (žiūrėta 2012-05-02)
Bemiegių naktų istorijas“ įkvėpė knyga „Tūkstantis ir viena naktis“. Tačiau skirtingai nei arabiškos pasakos, mano istorijos – iš tikro gyvenimo, nors blaškosi kažkur už rutiniškos realybės ribų. Filme pasakojamos 25 skirtingos istorijos. Jų veikėjai – mano geri draugai, tačiau ir aš pats esu neatskiriama jų dalis. Arabų pasakų sekėjas ar sekėja – taip pat buvo jų dalis“, – sako Jonas Mekas.
Jonas Mekas pakvies pasivaikščioti po naktinį Niujorką, butus, studijas, užkulisius, galerijas, barus ir klubus. Susitiksime senus draugus: Keną ir Flo Jacobsus, Yoko Ono, Patti Smith, Mariną Abramovič, Hansą Ulrichą Obristą, Pipą Chodorovą, brolius, seseris, sūnus ir dukteris.
Bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru liepos 4 d. bus rodomas filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972 m.), o liepos 11 d. – „ Autobiografija žmogaus, kuris nešė praeitį savo akyse“ (2000 m.). Filmai anglų kalba.
„Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ pasakoja apie brolių Adolfo ir Jono Meko grįžimą į Lietuvą. Tai džiaugsmingai melancholiškas pasivaikščiojimas prisiminimuose, susitikimas su seniai matytais mylimais žmonėmis ir laimingų brolių šėlionės gimtosiose Semeniškėse. 16 mm juostoje užfiksuota trijų dalių kelionė, nuotykiai tarp Niujorko, Semeniškių ir Vienos. 2006 m. Nacionalinė kino išsaugojimo taryba filmą įtraukė į Nacionalinį filmų registrą kaip istoriškai reikšmingą meno kūrinį (JAV).
Jonas Mekas (g. 1922) – lietuvių filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, gyvena ir kuria Niujorke, JAV. Jis buvo daugybės žurnalų redaktoriumi, parašė poezijos, prozos bei pasakų knygų.
2012-06-14
Vokietijoje, Viesbadene, bus pristatyta Jono Meko kūryba
„Dipukų stovyklose visoje Vokietijoje gyveno tūkstančiai lietuvių, laukdami savo likimų. Tai mano pirmas bandymas trumpai pristatyti mano vokiškąjį gyvenimo etapą tarp 1944 liepos ir 1949 spalio. Naudodamas originalias fotografijas, kino ir filmuotą vaizdo medžiagą iš 1971 ir 1993 m., aš sugrįžtu į Elmshorną, Flensburgą, Viesbadeną, Mainzą ir Kasselį, kur aš praleidau keletą savo gyvenimo metų – pirmiausiai kaip priverstinis darbininkas karo belaisvių stovykloje, vėliau – kaip žmogus be vietos DP stovykloje“, – pasakoja J. Mekas.
Parodoje žiūrovai galės pamatyti nuotraukas iš 1945-49 metų laikotarpio. Jono ir jo brolio Adolfo nuotraukose užfiksuotos įvairios Viesbadeno ir Kasselio vietos, asmeniniai dokumentai, kaip pavyzdžiui, Mainzo universiteto studentų užrašai, skrajutės, išmestos iš sąjungininkų lėktuvų ir kita.
Myself, my brother Adolfas, and a friend. Wiesbaden, 1945
Parodos atidaryme dalyvaus Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Viesbadeno muziejuje kelis mėnesius veiks fotografijų paroda, istoriniame Viesbadeno kino teatre „Kaligari“ birželio 16 d. bus parodytas Jono Meko filmas „Zefiro Torna“ ir pirmą kartą pristatytas jo filmas „Remineszencen aus Deutchland” („Prisiminimai iš Vokietijos“).
Pasaulyje kultiniu kino kūrėju vadinamas J. Mekas, jau daugiau nei 50 m. gyvenantis ir dirbantis Niujorke, gimė ir augo Lietuvoje. Iš Lietuvos išvyko būdamas 22 metų vokiečių okupacijos metu. Jis, kaip ir daugelis to meto jaunų žmonių, buvo įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą.
Menininkas, bendravęs ir kūręs su tokiomis garsenybėmis kaip Andy Warholas, Johnas Lenonas, Yoko Ono, Salvadoras Dali, Jurgis Mačiūnas ir kt., įrašytas į 80 žymiausių XX a. Amerikos menininkų grupę. Jis darė ir daro ypatingą įtaką menininkams ir kinematografininkams. Jo filmai pelnė ir tebepelno gerų įvertinimų ir aukštų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose. Juo žavisi ir gerbia Niujorko ir pasaulio menininkai, muziejų kuratoriai, kritikai.
Šiuolaikinį meną ir kiną įtakoja ne tik jo paties darbai, bet ir jo įkurti New American Cinema bei Anthology Film Archives. Meko darbai įvertinti Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimu už nuopelnus, Niujorko kino kritikų sąjungos apdovanojimu, Prancūzijos menų ir literatūros ordino kavalieriaus titulu, Tarptautinės dokumentinio kino asociacijos ir Pjero Paolo Pasolini apdovanojimais. J. Meko filmas ,,Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą (Į Kongreso nacionalinio kino registrą kiekvienais metais yra atrenkami tik 25 filmai).
Jono Meko fotografijų parodos „Reminiszenzen aus Deutschland” atidarymas vyks Viesbadeno Schaufenster muziejuje birželio 15 d. 17 val., „Schaufenster Stadtmuseum“, Ellenbogengasse 3-7, 65185 Wiesbaden.
Filmų „Zefiro Torna or Scenes from the life of George Maciunas“ ir „Remineszencen aus Deutschland” pristatymas Kaligari kino tetare vyks birželio 16 d. 20 val., Caligari FilmBühne, Marktplatz 9, 65185 Wiesbaden.
Projekto organizatoriai:LR kultūros ministerija, LR ambasada Vokietijoje, Jono Meko vizualiųjų menų centras.
Projekto partneriai:Viesbadeno miesto savivaldybė, hessischerliteRaturRAT, Viesbadeno miesto Schaufenster muziejus, Viesbadeno kino teatras Kaligari, Tarptautinių kultūros programų centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
Jonas Mekas. Asmeninio archyvo nuotr.
2012-05-24
Susipažinkime - Warholas, Yoko, Lenon, Dali - Jono Meko filmuose Rygoje
2012-05-16
Sankt Peterburge pristatoma Jono Meko filmų programa
Jonas Mekas neretai yra vadinamas amerikietiško avangardo kino krikštatėviu. Jis yra siejamas su 7-ąjame XX a. dešimtmetyje Amerikoje prasidėjusiu Fluxus judėjimu, kurio pradininkas buvo kitas lietuvių išeivijos menininkas Jurgis Mačiūnas.
Fluxus menininkų kūryba ieškojo galimybių apjungti įvairias menines technikas, ji įtvirtino naują, alternatyvų meninio mąstymo ir raiškos būdą.
Tokia yra ir Jono Meko kūryba: pasižyminti dinamika, žanrų įvairove ir originalumu.
Atidaryme kalbėjęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas palinkėjo Sankt Peterburgo publikai vadovautis Jono Meko duotu patarimu „ieškoti ir atrasti nežymių ir mažų, bet esminių detalių, būtinų mūsų gyvenimui“.
2012-05-16
Jono Meko vizualiųjų menų centre startuoja PRO projektas
PRO- priešdėlis vartojamas kalboje yra nuoroda. Šis priešdėlis skatina įvairių temų plėtotę, žaismą ir kontekstinių prasmių analizę, jų vizualizaciją. Priešdėlis pro- pats iš savęs nenusako žodžio, kuris juo prasideda, prasmės, lygiai taip pat, kaip nediktuoja turinio iškeliant priešdėlį kaip parodos atskaitos tašką.
Projektas kviečia Vilniaus miesto gyventojus ir svečius į trijų savaičių trukmės kintančią, interaktyvią parodą, kuri vyks Jono Meko Vizualiųjų Menų Centre (Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas) Vilnius), gegužės 18 – birželio 8 dienomis. Atidarymas gegužės 18 d., 19val.
Projektas – paroda skatins lankytojų observaciją, kontempliaciją, diskusiją bei aktyvią reakciją. Parodos metu vyks įvairios atviros, autorinės dirbtuvės (komiksų paišymo, tapybos tušu/kaligrafijos ir koliažo, perfor- manso), paskaitos, susitikimai, diskusijos, ekskursijos ir kitos netikėtos intervencijos galerijoje.
Projekte – parodoje “PRO-” dalyvauja: Akvilė Misevičiūtė, Aistė Goda Viršulytė, Andrėja Šaltytė, Antanas Stančius, Božena Miežonis, Denisas Kolomyckis, Gabrielė Gervickaitė, Gintarė Vadeikytė, Ingra Miler, Jonas Olšauskas, Yoshi, Julija Zubavičienė, Simonas Kuliešis ir kviestiniai svečiai.
Projektą – parodą kuruoja Gabrielė Gervickaitė, Ingra Miler, Urtė Staniulionytė.
GEGUŽĖ
18 d. • penktadienis 19:00 parodos atidarymas 22 d. • antradienis 18:00 Deniso Kolomyckio workshop’as 23 d. • trečiadienis 18:00 Komiksų piešimo workshop’as su YOSHI. GARSAS: grupė DRUGS 25 d. • penktadienis 20:00 “Vakarėlis” (Ingra Miler) Miss Yoshi + VJ Asta, 6P3S, Per.↵Form + kviestiniai vakaro svečiai on stage 30d. • trečiadienis ekskursijos po parodą: 11:00 - 12:30 / 13:00 - 14:30 / 15:00 - 16:30 (būtina išankstinė registracija el. paštu: projektas.pro@gmail.com arba telefonu 8 613 27904)
BIRŽELIS 3d. • sekmadienis 11:00 - 13:00 šeimų diena: kaligrafijos, tapybos tušu ir koliažo workshop’as vaikams su Jonu Olšausku (būtina išankstinė registracija el.paštu: projektas.pro@gmail.com arba telefonu 8 613 27904 8d. • penktadienis 19:00 performansų vakaras: projekto - parodos uždarymas
✿
Kasdien 18:00 - 19:00 parodoje veiks Sakura Klubas (Jonas Olšauskas)
+ netikėtos intervencijos parodoje
“PRO-” rėmėjai: Lietuvos dujos, Delta interservis, Bitės Midaus alaus, Sampal soundsystem, Commune Art, LVJC sveikatingumo centras, Nerijaus Juškos baleto mokykla. “PRO-” partneriai: VŠį LitFilmas, VŠį Vilniaus Milžinai, VJOSAS.
Parodos darbo laikas II - VI 12 - 20h • projekto - parodos “PRO-” renginiai nemokami.
2012-05-16
ДНИ ВИЛЬНЮСА В САНКТ-ПЕТЕРБУРГЕ. ПРОГРАММА ФИЛЬМОВ ЙОНАСА МЕКАСА
Йонас Мекас – один из корифеев независимого и авангардного кино. Он посвятил свою жизнь и работу развитию независимого кино как жанра искусства. В качестве кинорежиссера, критика, режиссера монтажа, кинопрокатчика, архивариуса и поэта, Мекас внёс непосильный вклад в создание современного авангардного и независимого кинодвижения, которое он продолжает развивать до сих пор.
Йонас Мекас родился в 1922 году в Семенишкяй, Литве. В 1944 вместе с братом Адольфом они были заключены в фашистский лагерь принудительного труда. В 1949 году, через четыре года проживания в лагере перемещенных лиц братья приехали в Америку и поселились в Нью-Йорке, районе Бруклин. Уже через две недели по приезде Йонас одолжил деньги на покупку своей первой камеры «болекс» 16мм и начал фиксировать моменты своей жизни.
“ У меня были только мгновения, когда я мог снимать отрывки фильма. Я сказал себе: «Прекрасно. Если мне никак не выкроить шесть или семь месяцев для съемок фильма — не буду из-за этого расстраиваться. Буду ежедневно снимать короткие заметки ... если я смогу снимать одну минуту - сниму одну минуту».
В 50-тые и 60-тые годы, кроме экранизации многочисленных экспериментальных кинофильмов, Мекас стал соучредителем журнала «Культура кино» (анг. Film Culture magazine) в качестве главного редактора. Он начал вести колонку «Дневник кино» (анг. Movie Journal) в газете «Нью-Йорк виладже войс». Он также был учредителем Кооператива Кинорежиссеров, Синематеки Кинорежиссеров авангардистского кино и Архивов антологии фильмов.
До сих пор Архивы антологии кино признаны одним из важнейших центров по сохранению, изучению и показу авангардистского и независимого кино.
Мекас завоевал полагающееся ему по праву международное признание как кинорежиссер. Он стал вдохновителем нескольких поколений кинорежиссеров, таких как Мартин Скорсезе, Энди Уорхол, Джим Джармуш и Гармони Корин.
Вклад Мекаса в киноискусство в качестве кинорежиссера варьирует от нарративных фильмов (например: «Оружие деревьев» (1961) и «Бриг» (1963)) до фильмов-дневников (например, «Уолден» (1969), «Потерянный, потерянный, потерянный» (1975), «Воспоминания о поездке в Литву» (1972), «Зефиро торна» (1992), «Рождение нации» (1997), «Продвигаясь вперед, иногда я видел краткие проблески красоты» (2001) и «Литва и распад СССР» (2008)). Его работы часто показывали на фестивалях и в музеях по всему миру, например, на Венецианской биеннале, галерее Тейт Модерн, галерее Серпентайн, Уитни и Музее Современного искусства в Нью-Йорке.
В 2006 г. Гильдия режиссеров Америки присудила Архивам антологии кино и Мекасу Почетную премию Гильдии режиссеров Америки и тем самым признала преданность Мекаса сохранению искусства кино. Позже в том же году Мекас был награжден на церемонии награждения Ассоциации кинокритиков Лос-Анджелеса за существенный вклад в развитие Американской кинокультуры. При ежегодном отборе Ассоциацией двадцати-пяти фильмов, фильм Мекаса «Воспоминания о поездке в Литву» был отобран Национальным комитетом Соединенных Штатов Америки по сохранению фильмов на сохранение в Национальном Реестре фильмов Библиотеки Конгрессов.
В 2007 г. через свой вебсайт Мекас запустил свой эпический проект 365, который включает в себя создание 365 коротких фильмов и видео работ, т.е. каждый день года выпускается один фильм. Данный проект продолжает привлекать внимание международных последователей, поскольку Мекас расширил свой вебсайт, и выложил на него свои фильмы и другие видео работы. Мекас продолжает работать на международной арене в качестве автора, кинорежиссера, поэта и куратора.
ПРОГРАММАПОКАЗА
16 мая (среда) / 19.30
"Воспоминания о поездке в Литву"
(1972, Reminiscences of a Jorney to Lithuania, 82 мин.)
После двадцатисемилетнего отсутствия Адольфас и его брат Йонас вернулись на родину в Литву. Они покинули Литву, будучи молодыми людьми, когда их вывезли в немецкий лагерь принудительного труда. Теперь они вернулись домой с визитом, Адольфас со своей женой певицей Полой Чапель (анг. Pola Chapelle).
«Фильм состоит из трех частей. Первая часть - материал, отснятый на моей первой камере «болекс» в первые годы жизни в Америке в период с 1950 до 1953. В этой части показаны я, мой брат Адольфас, то, как мы выглядели в то время, различный отснятый материал об иммигрантах в Бруклине, пикники, танцы, песни, улицы Уиллиамсбурга».
«Вторая часть была снята в августе 1971, в Литве. Почти весь материал был снят в Семенишкяй, в деревне, которой я родился. Вы видите старый дом, мою мать, которая родилась в 1887, всех ее братьев, гуляния, празднование нашего возвращения домой. Вы не увидите реальной картины, как Литва выглядит сегодня, Вы увидите ее через воспоминания перемещенного лица вернувшегося домой первый раз за двадцать пять лет».
«Третья часть начинается с вставленного эпизода в Элмшорне, пригороде Манбурга, где во время войны мы провели год в лагере принудительного труда. По окончании этого эпизода, мы в Вене, где встречаемся с некоторыми из моих лучших друзей – Петером Кубелка, Германом Ницше, Анет Михельсон, Кеном Джэкобсом. Фильм заканчивается сжиганием Венского рынка фруктов в августе 1971." -- Йонас Мекас
17 мая (четверг) / 19.45
"Бриг"
(1964, The Brig, 65 мин.)
«Я смотрел спектакль «Бриг» в день закрытия показа. Бекам было сказано закрываться и убираться. К тому времени представление игралось так чётко, что оно менялось неминуемостью жизни само по себе. Во время просмотра я думал: допустим, это настоящий бриг; допустим, я репортер кинохроники; допустим, я получил разрешение у Корпуса морской пехоты США попасть на один из бригов и снять всё происходящее там. Какой документ можно представить человечеству! А как в тот момент играли «Бриг»! Это был настоящий бриг. Эта идея полностью заняла мои мысли и чувства, поэтому я покинул спектакль. Я не хотел знать, что произойдет дальше; я хотел видеть это своей камерой. Я должен был снять это». -- Йонас Мекас
«Не обремененное капелькой легкости или сострадания это душераздирающее экранизированное упражнение описывает методичную, круглосуточную жестокость трех смотрителей по отношению к десяти заключенным, все это в рамках их служебных обязанностей». -- Газета «Нью-Йорк Таймс»
«Бриг» – необработанный слой нового американского кинематографа, снятого не на Бродвейских подмостках с такой животной аутентичностью, что этот фильм получил гран-при Венецианского фестиваля как лучший документальный фильм. Частично драма, частично полемика, с взрывной волной и атмосферой кошмара, которую предлагает Кафка с фотоаппаратом Кодак. Фильм четко выполняет указанную ему роль, а именно, хватает зрителя за грудки и сильно бросает от стены к стене, показывая жестокость одного дня в карцере Корпуса морской пехоты». -- Журнал «Таймс», сентябрь 1964
«Покидая этот фильм, мы обещаем, больше никогда не смотреть его. Нам кажется, что невозможно видеть такое зрелище дважды. Фильм тверд, как орешек, и единственное, что остается – раздавить его, даже не задумываясь, что этот орешек символ мироздания. Братья Мекас больше не мягкие поэты, которыми мы их представляли: они два диких индейца, высушивающих скальпы». -- Cahiers du Cinema
«Бриг» – это современное Инферно. Люди, которые попадают туда, теряют всякую надежду на сострадание. Адом стал Корпус морской пехоты, в котором раздают унижение и безжалостность, как это описано в книге, где смотрители и заключенные совершают безумный ритуал деградации... «Бриг» Кенета Х. Брауна - метафора протеста бессмысленной человеческой жестокости по отношению к человеку - берет начало с постановки важнейшей авангардистской компании Нью-Йорка «Живого театра» (анг. The Living Theatre). Когда сборщики налогов закрыли маленькую аудиторию на втором этаже в Гринвич Виладж, Йонас Мекас (редактор журнала «Культура кино» и репортёр Нового американского кино для «Виладж войс») решил, что спектакль необходимо сохранить на плёнке. Для этого режиссер Джудит Малина и ее актеры должны были ворваться ночью в свой театр и сыграть последний спектакль (без пересъемки) для камер Мекаса... С момента пробуждения заключенные стоят по стойке смирно. Все время над мужчинами издеваются, их избивают смотрители, которым не надо искать предлога для жестокости. Браун порицает безумие, проявившееся потому, что форма государственной власти позволяет одним людям использовать необузданную силу над другими людьми. Смотрители превратились в садистских монстров. Зрителю остаётся чувство абсолютной тупости пенитенциарной системы, поскольку она представляет собой не наказание, а уничтожение индивидуума». -- «Лос Анджелес таймс», август 1965
18 мая (пятница) / 19.45
"По эту сторону рая"
(1999, This Side of Paradise, 35 мин.)
«Также непредсказуемо, как и большинство основных событий в моей жизни, в поздние шестидесятые и ранние семидесятые года мне довелось проводить время, в основном летнее, с Джеки Кеннеди и семьей и детьми её сестры Ли Радзивил. Кино было составляющей, неразделимой, фактически, основной частью нашей дружбы. Прошло совсем немного времени со дня несвоевременной и трагической гибели Джона. Ф. Кеннеди. Джеки хотела дать детям занятие, помочь им облегчить этот переход, жизнь без отца. Одна из её мыслей была, что кинокамера могла бы стать радостью для детей. Питер Берд, который в то время обучал Джона мл. и Каролину истории искусства, посоветовал Джеки, что я мог бы стать тем человеком, который познакомит её детей с кино. Джеки сказала: «Да». Вот так всё и началось».
«Картины этого фильма, за некоторым исключением, были сняты в летний период, когда Каролина и Джон мл. проводили время в Монтаук вместе с кузенами Энтони и Тиной Радзивил, в старом доме несколько лет подряд арендованном на летнее время у Энди Уорхол. Энди и сам часто проводил выходные в одном из коттеджей, также как и Питер Берд, которого дети приняли как старшего брата или отца, по которому тосковали. Это летнее время было наполнено счастьем, радостью и постоянным празднеством жизни и дружбы. Это были дни Маленьких Фрагментов из Рая». -- Йонас Мекас
"Зефиро торна или Сцены из жизни Джорджа Мачюнаса"
(1992, Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Maciunas, 34 мин.)
«Картины из жизни Джорджа Мачюнаса. В фильм включен отснятый в 1952 г. материал о Джордже, сцены в доме его родителей, с его отцом, матерью и сестрой Нийоле. Отрывки мероприятий и представлений флуксус, пикники с друзьями (Алмус, Энди Уорхол, Джон Леннон, Йоко Оно и др.), свадьба Джорджа и материал, который я снял о нём в Бостонской больнице за три дня до его смерти». -- Йонас Мекас
19 мая (суббота) / 19.45
"Сцены из жизни Энди Уорхола"
(1963-1990, Scenes from the Life of Andy Warhol, 37 мин.)
Музыка: Velvet Underground, записана в 1966. Вступительная часть снята в кафедральном соборе во время публичного представления с Нико. Заключительная часть: месса по Энди Уорхолу в кафедральном соборе Св. Патрика. Фильм создан из моих фильмов-дневников, связанных с Энди Уорхолом в период с 1965 г. по 1982 г. Съёмки проходили в Нью-Йорке и Монтаук: фабрика, дом Джорджа Мачюнаса, деревенские ворота, съезд психиатров, дом Стивена Шор, имение Уорхол, Монтаук и т.д. В «актерский состав» входят Лоу Рид, Нико, Эди Седжвик, Жерар Маланга, Энди Уорхол, Ален Гинсберг, Эд Сандерс, Барбара Рубин, Тули Купферберг, Питер Орловски, Джон Леннон, Йоко Оно, Джордж Мачюнас, Винсент Фримонт, Генри Гелдзахлер, Пол Моррисей, Карен Лернер, Джэй Лернер, Питер Берд, Джон Кеннеди мл., Ли Радзивил, Тина Радзивил, Энтони Радзивил, Д'Алессандро, Каролина Кеннеди, Мик Джаггер, Джейд Джаггер и многие другие. -- Йонас Мекас
"С днём рождения, Джон"
(1995, Happy Birthday of John, 18 мин.)
«9 октября 1972 года половина музыкального мира собралась в Сиракузах, Нью-Йорке, на празднество по случаю открытия флуксус шоу Джона Леннона и Йоко Оно. Дизайнером шоу был Джордж Мачюнас. В тот же день небольшая группа собралась в комнате местного отеля отпраздновать день рождения Джона. Этот фильм – запись этого торжественного повода. Звуковая дорожка состоит из песен Джона, Йоко, Ринго Старра, Алена Гинсберга, Фила Оукс и многих других. В фильме также использован отснятый материал с концерта Джона Леннона / Йоко Оно в Мэдисон Сквер Гарден 30 августа 1972, с всенощной в Центральном парке 8 декабря 1980, а также другие редкие кадры». -- Йонас Мекас
2012-05-09
JMVMC pristato parodą "JIS IŠ KAUNO…" arba "Ir visa tai FLUXUS"
Jurgis Mačiūnas(George Maciunas, gimė 1931 m. lapkričio 8 d. Kaune – mirė 1978 m. gegužės 9 d. Bostone, JAV) yra išskirtinė asmenybė – menininkas ir meno istorikas, architektas, dizaineris, prodiuseris ir leidėjas, muzikologas ir matematikas – daugybės talentų ir interesų žmogus. Septintajame dešimtmetyje jo įkurtas FLUXUS judėjimas apjungė įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją ir tapo viena įtakingiausių filosofijų šiuolaikiniame pasaulyje.
Jurgis Mačiūnassuvienijo menininkus po FLUXUS judėjimo vėliava, rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino FLUXUS antologijas, periodiką, kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį „profesionalų“ meną – antirutina. Kritikai vadindavo tai antimenu, antimuzika, gal ir "nemenu". J. Mačiūnas lietuviškai tai vadino "prieš-menas". Kūryba, kuri nėra "menas" įprastine prasme, bet nuolatinis išradimas ir atradimas.
Jis įkvėpdavo kitus, jį mylėjo. Viskas aplink jam buvo įvykiai, vizualinis teatras, į kurį gali įsijungti, iššaukti arba panaudoti. Jį žavėjo netikėtumas, atsitiktinumas, nuolatinis atsinaujinimas (FLUXUSžodžio prasmė!), gal tiesiog gyvo gyvenimo džiaugsmas. Nors J. Mačiūno gyvenime buvo nemažai sunkių ir skausmingų momentų (nuo vaikystės silpnos sveikatos, nuolat sirgo, karo metu jam be narkozės išoperavo apendiksą...), tačiau niekada neprarasdavo gero ūpo ir noro pokštauti. Jis net prieš pat mirtį savo vestuvėse žaidė – vaidino... 1977 m. vasarą J. Mačiūnas sužinojo, kad serga skrandžio vėžiu. 1978 m. vasarį jis ir Billie Hutching susituokė. Bičiulis Geoffas Hendrickas pabuvo kunigu, o jaunieji vietoj žiedų apsikeitė drabužiais. Jie tarsi vaikai žaidė savo pačių vestuves. J.Mačiūnas mirė 47 metų, pakirstas vėžio ligos. Laidotuvės vyko pagal jo paties parašytą scenarijų – menininko pelenai buvo išbarstyti Atlanto vandenyne.
Parodoje "Jis iš Kauno…" pristatomi charakteringiausi FLUXUS eksponatai iš J.Mačiūno kolekcijos: J. Mačiūno darbai ir dokumentacija, susiję su FLUXUS ir Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J. Mačiūno gyvenimo, taip pat garsiausių to meto avangardistų, tokių kaip Jonas Mekas, Yoko Ono, George Brecht, Nam June Paike ir kitų darbai. Parodos metu lankytojai galės išvysti Jono Meko filmą, sukurtą apie J. Mačiūną - "Zefira Torna".
Jurgis Mačiūnasir jo pasekėjai metė iššūkį meno pasaulio stagnacijai bei išrado alternatyvias meno kūrimo formas, kurios dar ir šiomis dienomis įtakoja ištisas jaunųjų menininkų kartas visame pasaulyje.
Kviečiame apsilankyti parodos "JIS IŠ KAUNO…" atidaryme, kuris numatytas gegužės 11 d. 20.30 val. Fluxus Ministerijoje Kaune, Jonavos g. 3. Paroda veiks iki 2012 m. gegužės 31 d.
2012-05-08
„Fluxus Ministerija“ Kaune duris atvers jau šį penktadienį
Projekto atidarymo metu pasirodymus surengs šokėjas Sauliaus Skambinas su grupe, taip pat "LJ ELECTROBOP" džiazo atlikėjai Liutauras Janušaitis, Paulius Volkovas, Domas Aleksa ir Andrius Kairys, įvyks afrikietiškos sembos ir dominikietiškos bachatos šokių pamokos, "D'n'B a'LIVE Project" koncertas, kurio metu skambės drumm and bass muzika, apipavidalinta gyvu Evelinos Jocytės vokalu. Programą uždarys Fluxus DJ pasirodymas. Antrame pastato aukšte bus galima aplankyti net keturias parodas: Sauliaus Vaitiekūno ekspoziciją "Requiem orkestrui", Stasio Žirgulio skulptūrų parodą, Evaldo Janso "Jansas TV" bei Jurgiui Mačiūnui ir jo įsteigtam Fluxus judėjimui skirtą parodą "Jis iš Kauno...", kurią organizuoja Jono Meko vizualiųjų menų centras. Projekto atidarymo renginiai tęsis ir šeštadienį, gegužės 12-ąją. Čia įvyks net šeši koncertai, kurių metu pasirodymus surengs Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, vadovaujamas Gedimino Gelgoto, taip pat grupės "The Artrace", "Candee Train", "Random Fingers" ir "The Picturesque Episodes".
"Fluxus Ministerijos" vadovo Edgaro Stanišausko teigimu, buvusiame pramoniniame 6300 kv. metrų, 4 aukštų pastate vienu metu veiks net keletas skirtingo pobūdžio ekspozicinių erdvių, kūrybinėse studijose įsikurs per 60 meno kolektyvų. "Pastate kurs įvairiausių meno srovių atstovai: skulptoriai, muzikantai, fotomenininkai, architektai, aktoriai, kiti iniciatyvūs, idėjų nestokojantys miesto žmonės." - teigė E.Stanišauskas. Anot jo, didžioji dauguma "Fluxus Ministerijoje" vyksiančių renginių bus nemokami ir prieinami plačiai lankytojų auditorijai.
Pusantrų metų Kaune truksiantis projektas turi ir simbolinę reikšmę - šiemet "Fluxus" judėjimui sukanka penkiasdešimt metų. Vienas judėjimo pradininkų, pasaulyje gerai žinomas menininkas Jurgis Mačiūnas yra gimęs būtent Kaune. Jo gimtinėje įsikūrusi "Fluxus Ministerija" prisidės prie Niujorke, Londone, Paryžiuje, Tokijuje vyksiančių "Fluxus" judėjimo penkiasdešimtmečiui skirtų renginių. Daugiau informacijos: Edgaras Stanišauskas "Fluxus Ministerijos" viceministras El.p.:e.stanisauskas@gmail.com
2012-04-12
„Jungtinės Europos valstybės“ – kilnojamoji paroda apie europiečio tapatybę ir nūdienos Europą
Kaip pasireiškia europiečio tapatybė? Ar airis ponas O’Keeffe jaučiasi tikresnis europietis nei Kipre gyvenanti ponia Stylianou? Ir kiek tu tapatiniesi su Europa? Meno projektas „Jungtinės Europos valstybės“ (U.S.E) nagrinėja šiuos klausimus pasitelkdamas kilnojamąją parodą, kuri bus parodyta dešimtyje Europos valstybių. Paroda atvėrė duris Lenkijos mieste Lodzėje 2011 m. lapkritį, šių metų sausį–vasarį buvo perkelta į Suomijos sostinę Helsinkį. Dabar ji atvežama į Vilnių, Lietuvą. Ilgas parodos kelias dar tik prasideda, o baigsis 2013 m. balandžio pabaigoje.
Atidarymas Vilniuje: 2012 m. balandžio 17 d. | 17.30–20 val.
„Jungtinės Europos valstybės“ (U.S.E) – didelis bendradarbiavimo projektas, nagrinėjantis europiečio tapatybės klausimus, iki 2013 m. pavasario bus pristatomas Portugalijos, Kipro, Vokietijos, Bulgarijos, Belgijos, Prancūzijos bei Airijos viešosiose erdvėse, galerijose ir muziejuose.
Projektu siekiama paskatinti diskutuoti apie Europą, kurioje gyvename, ir prisidėti prie jos raidos. Siūloma pažvelgti į europiečio tapatybę iš skirtingų požiūrio taškų, pasitelkiant skirtingas vaizdo dimensijas ir įvairias disciplinas. U.S.E sudaro keturios dalys. Parodoje meno darbai (videomenas, fotografijos, instaliacijos) priešpriešinami sociologiniams interviu. Multimedijos laboratorijoje – ji pati yra meno kūrinys ir parodos šerdis – sociologija (interviu) praplečiama menine dimensija. Parodą papildančiuose debatų cikluose apmąstomi ir aptariami politiniai, socialiniai ir kultūriniai Europos aspektai.
Menininkų komanda įkūnija pagrindinį bruožą – U.S.E pagrindą – įvairovę. Kiekvienas iš trijų kuratorių: Ryszardas W. Kluszczynskis (Lenkija), Anna Bitkina (Rusija), Sinziana Ravini (Švedija/Prancūzija) – atsirinko grupę menininkų. Pasirinkti tarptautiniu mastu žinomi menininkai, kurie susiduria su įvairiomis kultūromis ir kuriems aktualūs tapatybės klausimai. U.S.E pristatomi Luchezaro Boyadjievo (Bulgarija), Annos Konik (Lenkija), Gerdos Lampalzer (Austrija), Marios Lusitano Santos (Portugalija), Deimanto Narkevičiaus (Lietuva), Arturo Zmijewskio (Lenkija), Jeano Charleso Hue (Prancūzija), Kaarinos Kaikkonen (Suomija), REINIGUNGSGESELLSCHAFT (menininkų duetas, Vokietija), Tanjos Muravskajos (Estija), Kennedy Browne (menininkų duetas, Airija), Apostolio Polymerio (Belgija), Kyriaki Costa (Kipras) ir Anu Pennanen (Suomija) darbai. Multimedijos menininkas Janis Garančs (Latvija) sukūrė interaktyviąją laboratoriją. Tai europiečiams skirta mišrioji komunikacijos platforma, kviečianti lankytojus keistis informacija ir bendrauti tikruoju laiku. Johanna Suo (Švedija/Prancūzija/JK) inicijavo projektą ir sukūrė parodos koncepciją.
Pagrindinę sociologų komandą sudaro prof. Andrzejus Piotrowskis, dr. Tomaszas Ferencas (Lodzės universitetas) ir dr. Lyudmila Nurse (Oxford XXI, JK). 10 vietos sociologų komandų ėmė po penkis interviu kiekvienoje parodoje dalyvaujančioje šalyje.
Vilniuje paroda veiks „Kablyje“ ir Jono Meko vizualiųjų menų centre bei Tarptautiniame Vilniaus oro uoste – bendradarbiaujama su labai skirtingomis erdvėmis ir itin skirtingais jų lankytojais. Tai intriguoja, turint omenyje, kad projekto tikslas – pasiekti skirtingus žiūrovus. „Kablys“ kaip ekspozicinė erdvė buvo naudojamas tik vykstant Europos kultūros sostinės renginiams 2009 m. Šiuo metu jis siekia įsitraukti į įvairesnes, taip pat ir vaizduojamųjų menų, programas. Vienas iš darbų, suomių
menininkės Kaarinos Kaikkonen instaliacija „Kur mano namai?“, bus pristatomas oro uosto viešojoje erdvėje.
U.S.E – tai projektas „piliečiai – piliečiams“: jis siekia tapti jų bendravimo platforma. Tinklalapyje ir pačioje laboratorijoje lankytojai skatinami išreikšti save ir pasidalyti patirtimi – pateikti nuotraukų ar parašyti pasakojimų tema „Mano Europa“
(„My Europe“). Ieškokite antraštės „Pasakojimai iš Europos“
(„Stories from Europe“) tinklalapyje. Informaciją taip pat galima rasti parodos kataloge.
U.S.E yra Europos šalių bendradarbiavimo projektas, kurį koordinuoja Paryžiaus Goethe‘s institutas, Lodzės universitetas (Lenkija), Lasipalatsi filmų ir medijų centras (Suomija), Red House (Bulgarija), Kultūros ir meno iniciatyvų centras (Lietuva), Transforma (Portugalija), Faros menų fondas (Kipras), AIDA (Belgija), L’art au Quotidien (Prancūzija) ir Korko vaizdo komunikacijų centras (Airija).
Projektą remia Kultūros rėmimo fondas. Asocijuoti partneriai: Vilniaus Goethe‘s institutas, „Kablys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras, „Petro ofsetas“, Tarptautinis Vilniaus oro uostas, Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinis skulptūros fabrikas (Airija), Motorenhalle (Vokietija), Innovation Culture Europe, Europos kultūros parlamentas, Citizens for Europe.
Projektą maloniai sutiko paremti Č. L. Mejerio fondas ir Volfoni. www.go-use.eu
Praktinė informacija
Oficialus atidarymas: balandžio 17 d., antradienį, „Kablyje“– 17.30,
Jono Meko vizualiųjų menų centre – 18.30
Parodos trukmė, Vilnius, Lietuva:
„Kablys“, Kauno g. 5, Vilnius, LT-03215 (balandžio 17d.–gegužės 9 d.)
Jono Meko vizualiųjų menų centras, Gynėjų g.14, LT-01109 (balandžio 17d.–gegužės 12 d.)
Tarptautinio Vilniaus oro uosto išvykimo salė, Rodūnios kelias 10 a LT-02189 (kovo 31–gegužės 12 d.)
Darbo valandos: „Kablys“: I–VII 12–21 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centras: II–VI 12–19 val.
Koordinatorė Vilniuje:
Aušra Petroškienė
Kultūros ir meno iniciatyvų centras +370 652 40 299 a.petroskiene@gmail.com
Koncertas Audriui Naujokaičiui atminti
Dalius Naujo ir draugai
Liudas Mockūnas - saksofonas
Juozas Milašius - gitara
Dovydas Stalmokas - saksofonas
Mindaugas Vadoklis - trimitas
Milda Laužikaitė - trombonas
Vytis Nivinskas - kontrabosas
Dalius Naujo - būgnai
Įėjimas nemokamas.
2012-03-13
Menininkui išėjus...
Audrius Naujokaitis buvo kosmopolitas – pasaulio pilietis, gimęs ir augęs Vilniuje, baigęs Vilniaus dailės akademiją, sulaukęs 31-erių persikėlė į Jungtines Valstijas, su parodomis keliavo po pasaulį. Jo namai buvo ten, kur jis tuo metu gyveno, tačiau jo širdis visada liko Lietuvoje.
Dailininkas, fotografas, grafikasirfreskų tapytojas, ilgametis Antologijos filmų archyvo kuratorius, bei lietuviško kultūros ir meno žurnalo leidžiamo JAV .“Domains of Culture“ korespondentas Audrius Naujokaitis visų pirma buvo menininkas. Jo darbai soloirgrupinėse parodose buvo eksponuoti Lietuvoje, Vengrijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Olandijoje, JaponijojeirHonolulu, Baton Rouge, Čikagoje bei Niujorke. Jo meno kūriniaiyradaugelyje kolekcijųvisame pasaulyje, įskaitantLietuvosnacionalinįdailės muziejų, AsgerJörndailėsmuziejų Danijoje, Baškirijos NesterovoValstybinį dailės muziejų, Rusijos ValstybinęTretjakovo galeriją, JAV Jane Voorhees Zimmerli meno muziejų.
Džiaugiamės, kad Audriaus Naujokaičio darbai rado savo vietą ir Jono Meko vizualiųjų menų centre. Brolių Audriaus ir Daliaus Naujokaičių paroda bus eksponuojama iki balandžio mėn. vidurio.
2012-02-23
JMVMC kviečia į Fluxus Ministerijos katalogo "Graffiti" pristatymą
„Fluxus Ministerijos“ projekto globėjo Artūro Zuoko teigimu graffiti gatvės meną reikia geriau pažinti, o paprasčiausios terlionės ant sienų, piktinančios gyventojus ir miestų tarnybas, klaidingai pavadinamos graffiti.
„Diskusijos, kur ir kaip galima piešti, tampa konfliktų priežastimi. Miestas nėra sterili ligoninės operacinė, todėl tinkamoje vietoje ir netikėtas graffiti piešinys ar gatvės užrašas mums primena, kad gyvename erdvėje, kur savo pareiškimą miestui bei pasauliui galima pateikti ir tokiu originaliu būdu“ – teigė Vilniaus meras A.Zuokas. Tiesa, pridurdamas, jog geriau tokios meno formos būtų suderintos su miesto valdžia.
Kaip teigė „Fluxus Ministerijos“ projekto vadovas Edgaras Stanišauskas,„Fluxus Ministerijoje“ savo kūrybai vietą rado įvairiausi menininkai – tarp jų ir graffiti piešėjai. „Viskas prasidėjo nuo grafitti vasaros stovyklos, vykusios „Fluxus Ministerijoje“. Mes norėjome išpildyti visas pastato erdves, o graffiti menininkams trūko erdvių, kuriose jie galėtų legaliai atskleisti savo meną. Vėliau nutarėmevisus darbus sudėti į vieną vietą, taip atsirado šis fotokatalogas“, – teigė E.Stanišauskas.
Kataloge galima rasti per šimtą penkiasdešimt graffiti menininkų darbų – legaliai pieštų tiek „Fluxus Ministerijoje“, tiek kitose Lietuvos vietose. Visus darbus užfiksavo fotografai Akvilė Balsytė ir Dominykas Jonaitis.
2012-02-17
Spektaklis-provokacija ''MR.FLUXUS arba ŠARLATANAI?''
„Fluxus” judėjimą Jurgis Mačiūnas sukūrė JAV septintajame XX a. dešimtmetyje. Už viso šios krypties grandioziškumo stovėjo vienas mažas žmogus, kurio iniciatyva ir kartais niekam nesuprantamomis pastangomis buvo įgyvendinti visi Fluxus festivaliai, atskiri performansai ir koncertai. Daugelio savo bendražygių ne visada suprastas J. Mačiūnas sukūrė judėjimą, įėjusį į Pasaulinę meno istoriją. Jono Meko bei kitų Fluxus artistų nuomone, J.Mačiūnas buvo debesies bei Hitlerio hibridas, tuo tarpu jis pats menininkus vadino tiesiog šarlatanais. Savo trumpą gyvenimą paaukojęs absurdiškiausių projektų kūrimui („Fortepijono veiksmai“, pasaulinė mėšlo kolekcija, Berlyno labirintas) jo pabaigoje sau uždavė klausimą: „O gal mes patys ir buvom tik šarlatanai?“ Šis klausimas ir paskatino teatro judėjimo „No theatre“ kolektyvą pasinerti į Mačiūno sukurtą Fluxus pasaulį.
Spektaklis – provokacija „MR. FLUXUS” arba „ŠARLATANAI?” - savotiškas teatro judėjimo „No Theatre” dialogas su fluxus kūrėjais ir jų laikmečiu. Įžengus į XXI a., alternatyvaus meno kūrimas vadovaujasi lygiai tomis pat taisyklėmis, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, susiduria su panašiomis problemomis ir iš principo kalba apie tą patį - stereotipų laužymo svarbą. Spektaklis bus rodomas tik tris kartus.
Spektaklis pagal V.Bareikio scenarijų, parašytą remiantis knyga „MR.FLUXUS” (Kolektyvinis Jurgio Mačiūno 1931-1978 portretas), Jono Meko video archyvais („Zefiro Torna” ir k.t.), pagrindinių FLUXUS narių biografine medžiaga. Režisierius – Vidas Bareikis Scenografė - Paulė Bocullaitė Vaidina: Ainis Storpirštis, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė, Eglė Špokaitė, Indrė Lencevičiūtė, Monika Alseikaitė, Aldona Vilutytė, Simonas Storpirštis, Dainius Tarutis, Donatas Bielunskis, Josh McClung. Muziką kūrė ir parinko – Vidas Bareikis Video – Jonas Tertelis
Brolių Audriaus Naujokaičio ir Daliaus Naujo – Naujokaičio paroda “Nereikia nerimauti. Gyvenimas tik prasideda”
2012 metų vasario 10 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 14, Vilniaus Vartų komplekse) duris atveria paroda “Nereikia nerimauti. Gyvenimas tik prasideda”, kurios autoriai – du broliai iš Niujorko - Audrius Naujokaitis ir Dalius Naujo-Naujokaitis. Tapytojas ir fotografas Audrius Naujokaitis pristatys medžio raižinių grafiką, piešinius, fotografijas irketuris filmus. Muzikantas, būgnininkas ir kompozitorius Dalius Naujo-Naujokaitis rodys savo tris filmus”. Parodoje bus rodoma maža instaliacija su muzikos instrumentais ir gaidomis iš Fluxus Ministerijos uždarymo koncertų savaitės (2011 m. spalio 25 – 26 d.). Autoriai parodą dedikuoja Jonui Mekui ir visiems draugams bei artimiesiems.
Parodos pavadinimas “Gyvenimas tik prasideda” yra siejamas su viltimi ir tikėjimu, jis nusako bendrą autorių požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį. Anot autorių “Jeigu esame pasiruošę atleisti, esame pasiruošę keisti arba pradėti gyvenimą kitoje, daug gražesnėje šviesoje. Paprasčiausiai, kada ateina išmintis, ateina laikas, kada gali susitaikyti su savimi ir aplinka, pradėdamas keisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Frazė “Gyvenimas tik prasideda” gali reikšti gyvenimo pradžią be rutinos ir blogųjų jėgų įtakos, be panikos ir baimės, be nuobodulio ir paklusnumo smurtui ir pažeminimui. Vienu žodžiu, tai reiškia, kad mes nepasiduodame. Mes einame į priekį. Ir žinome, kas yra draugystė ir garbė.”
Ši paroda yra apie draugus, apie draugystę, apie praeitį ir dabartį, prieštaravimus ir harmoniją. Visi galime sakyti drąsiai: “Nereikia per daug rūpintis: laikas eina ten, kur jam reikia” (poetas S. Jonauskas). “Gyvenimas tik prasideda”.
Audrius Naujokaitis savo ekspozicijoje rodys keturiasdešimt fotografijų ciklą “Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994 – 2001”, fotografijų seriją “Viliaus Orvido sodas 2011 metų vasarą”, grafikos (medžio raižinių) seriją, piešinių ir gaidų lakštą “No Worries” (“Nereikia nerimauti”) ir keturis filmus:
“Jonas Mekas. Gyvenimas tik prasideda” (2001),
“Žygis, sustabdyti karą” (“March To Stop the War”) (2007),
“Sutartinės ant stogo” (2011),
“Diriguojančios mašinos” koncertas” (2012).
Dalius Naujo – Naujokaitis pristatys tris filmus:
“Durys” (“The Door”) (2011),
“Natos “Diriguojančiai mašinai, Nr.1” (2012)
“Natos “Diriguojančiai mašinai, Nr.2” (2012).
Muzikos instrumentai yra sukurti specialiai Vilniaus “Fluxus Ministerijos” uždarymo koncertų serijai. Jų autoriai: būgnininkas Kenny Wollesen (Niujorkas, JAV), kompozitorius, multi-instrumentalistas Sean Francis Conway (San Diego, JAV) ir Dalius Naujo–Naujokaitis.
Parodos centre – Audriaus Naujokaičio keturiasdešimties fotografijų ciklas “Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994 – 2001”. Nuotraukose įamžintas Niujorkas, iki dangoraižių “dvynių” griuvimo tragedijos, kada pats miestas, žmonės ir visa aplinka turėjo kitą vidinį “krūvį”. Čia pamatysime liūdnus naujųjų emigrantų portretus, Soho rajono ir East Village rajonų kampus, taip pat keliolika pačio Jono Meko portretų iš dabar pradėto vadinti “Antologijos aukso amžiaus” periodo. Tai žvilgsnis atgal į tą periodą, kuris buvo prieš istorinį lūžį ir dabar trumpai vadinamas dviem skaičiais: 9/11.
A. Naujokaičio filmas “Gyvenimas tik prasideda” tik sustiprina tą jausmą, kad Rugsėjo 11-oji buvo svarbus lūžis istorijos, valstybės, miesto, žmogaus gyvenimui.Taip pat ir menininkui Jonui Mekui. Tai filmas – portretas. Jame stengtasi parodyti Joną Meką, jo būdą, jo miestą, jo darbo kambarį. Svarbią vietą šiame filme užima muzika.
Glaudžiai su J. Meku yra susijusi ir kita A. Naujokaičio fotografijų serija - “Viliaus Orvido sodas 2011 metų vasarą”. 1996 metais fotografijų autorius įtikino Joną Meką apsilankyti Orvidų sodyboje. Paskui, prie ilgo stalo 491 Broadway, Soho rajono lofte, kur tada gyveno Jonas, gimė idėja išleisti knygą apie šią unikalią vietą. Buvo nemažai pykčio ant LR Kultūros ministerijos, kad visų akivaizdoje leidžiama irti vienam iš unikaliausių kultūros objektų Lietuvoje ir pasaulyje. Jonas Mekas parašė griežtą atsišaukimą dėl šios Ministerijos abuojumo ir neveiklos, visam pasauliui propagavo Orvido sodą ir kvietė jį apsaugoti. Jonas Mekas rūpinasi, kad Viliaus Orvido sodas būtų įtrauktas į tarptautinį UNESCO Pasaulio paveldo sarašą. D. Naujokaičio nuotraukose matome šiandieninę Orvidų sodybą. Fotografijose svarbiausią vietą užima žiūrėjimo į Orvido sodą taisyklė, kad į skulptūras nereikia būtinai žiūrėti kaip į atskirus kūrinius, bet reikia žiūrėti kaip į vientisą ansamblį, kuris Vakaruose vadinamas “Environmental Art” (“Aplinkos menas”).
Nuotraukos buvo eksponuotos Londone, “Serpentine” galerijoje, kur buvo pristatoma nepriklausomo kino kuratoriaus ir menininko David Ellis knyga apie Viliaus Orvido sodą (Orvidas Garden).
Daliaus Naujo-Naujokaičio filmai “Natos “Diriguojančiai mašinai” Nr. 1 ir Nr. 2 buvo daromi kaip partitūra jo muzikiniam kūriniui “Diriguojanti mašina”, kuris buvo atliktas kartu su būgnininku Kenny Wollesen, multi-instrumentalistu Sean Francis Conway, saksofonistu Jonathon Haffner ir daug jaunų muzikantų iš Lietuvos, Fluxus Ministerijoje, praeitų metų Spalio 25 – tos dieną. Muzikantams buvo pastatyti penki dideli ekranai, kuriuose jie matė Daliaus filmą ir pagal matomus vaizdus visi grojo.Filme matomi vaizdai yra labai dinamiški, užsikloja vienas ant kito, paskui vėl grįžta ir keičiasi, ir vėl viskas kartojasi ir verčiasi pagal širdies plakimo greitį..
Dalius Naujo pradėjo groti “su filmais” prieš penkiolika metų, kai jo muzikavimą įvertino Jonas Mekas ir garsus avangardinio filmo meistras Ken Jacobs. Dalius kartu su Ken Jacobs sukūrė galingą filmo-muzikos projektą “Lumiere/Naujokaitis/Jacobs: Nervous System Concerts” (Liumjerai/Naujokaitis/Jacobs: Nervų sistemos koncertai). Būtent toks atlikimas tada buvo naujas. Paskui jis išsisakojo į daugelį pakraipų. Garsus gitaros meistras Bill Frisell kartu su savo grupe ir būgnininku Kenny Wollesen turėjo pasaulinį turą su šio filmo-muzikos principo projektais.
Daliaus Naujo filmai “Natos “Diriguojančiai mašinai” buvo nufilmuoti su mobiliuoju Blackberry. Daliui reikėjo stambaus grūdo ir sumažinto ryškumo, kuris yra labai tipiškas avangardiniame kine, kai būdavo naudojamos Super8 kameros.Filme matosi Staten Island vaizdai, žmonės, gatvės, balandžiai…Meninė tų filmų vertė yra tame, kad vaizdai, jų grupės sukuria labai keistą “duendišką” nuotaiką. Filmo vaizdai veikia magiškai, lyg vyktų būrimo ceremonija. Vaizdai yra labai veiksmingi, bet kartu, labai lengvi, turintys žaismingumo ir humoro.
Visą parodos koncepciją jungia vienas darbas - piešinių ir gaidų lakštas ar didelis paveikslas-instaliacija pavadinimu “No Worries” (“Nereikia nerimauti”), susidedantis iš daug mažų piešinių, kurių kiekvienas buvo padarytas per keletą minučių kaip riešo lavinimas prieš “pradedant dirbti”. Tie piešiniai bus instaliuoti kartu su gaidomis, iš kurių muzikantai ir dainininkai iš JAV ir Lietuvos praeitą rudenį atliko nuostabių koncertų seriją Fluxus Ministerijos uždarymo proga. Instaliacija, tai tarsi gyvenimas balansuojantistarp išsiblaškymo ir susikaupimo, subtilumo ir grubumo, propagandos ir jautraus susikalbėjimo priešpastatymą ir vienybę. Tai, maždaug reikštų: “be blogio nebūtų gėrio”. Tai, tarsi, pasakymas: “Viskas yra savo vietose. Nereikia nerimauti”.
E. Janso ekspozicija baigta.
Evaldas Jansas pristato video darbų parodą apie šiuolaikinio meno kūrėjus
Vienas žinomiausių šiuolaikinio meno atstovų Lietuvoje Evaldas Jansas rugsėjo 10 d. 17 val.Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) atidaro parodą Jansas TV, kurioje pristatys video filmus apie mūsų šalies tarpdisciplininį meną.
Parodos metu 12 monitorių ir 1 projektoriuje bus demonstruojami 2010-2011 m. E. Janso sukurti filmukai apie menininkus, reportažai iš parodų atidarymų, interviu su šiuolaikinio meno kūrėjais.
Kaip teigia meno kritikas ir parodų kuratorius Kęstutis Šapoka, Jansas TV – dinamiškas ir aktualus projektas, bent iš dalies užpildantis viešojoje informacinėje erdvėje žiojinčią Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo spragą.
„Reportažuose dera Evaldo Janso vizitinė kortelė – kūrybiškas filmavimas ir kokybiškas montažas, niekada neužgožiantis pačių menininkų ir meno. Jansas TV – videomeno, reportažo, dailės kritikos, pačių menininkų pris(is)tatymo ir dar daug ko mišinys, kuriame operatyviai pateikamas kokio nors šiuolaikinio meno reiškinio pjūvis,“ – sako K. Šapoka.
Ciklą Jansas TV sudaro iš viso 37 vidutiniškai 10-15 minučių trukmės filmai. Jie sukurti Fluxus Ministerijoje, kur E. Jansas buvo įsikūręs filmavimo studiją ir video montažinę.
Ekspozicijos JMVMC metu bus demostruojami dažniausiai internete žiūrėti video apie tarpdisciplininio meno kūrėjus.
Jansas TV bendradarbiauja su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (www.letmekoo.lt), šiuolaikinio meno dienraščiu internete Artnews.lt (www.artnews.lt) ir VšĮ „Estudija“ (www.estudija.lt).
Daugiau informacijos:
Evaldas Jansas
http://jansas.estudija.lt
evaldasjansas@gmail.com
+370 655 02225
2011-06-22
Jonas Meko mintys apie gyvenimą
New Book Chronicles the Rise and Fall of the Soho Artist Loft
"It was a real mess," said Shapiro, who was able to write "Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho" from personal experience. He was a shareholder of a 2,500 square-foot space on the third floor of 80 Wooster -- for which he paid $5,000 -- soon after it was purchased by FluxHouse. "There was nothing in it and it was filled with debris."
In the '60s, city zoning law barred people from using industrial spaces as residences. But Shapiro said zoning code didn't make Maciunas think twice about bringing in artists to live there illegally.
"He was the one who believed artists should control their own destiny," Shapiro said. "Without him, Soho may have happened anyway. But he was the person who seized on it."
According to Shapiro, Maciunas envisioned a utopian neighborhood where creative ideas flowed between artists, composers and designers. He didn't restrict his tenant search to just Fluxus artists, but sought out anyone interested in living at the Soho artist co-ops.
In 1974, the so-called godfather of American avant-garde film, Jonas Mekas, moved the Filmmaker's Cinematheque he founded (which later became the Anthology Film Archives) onto the ground floor of 80 Wooster. Legions of other artists showed or performed their work in the building, including Andy Warhol, Nam June Paik, Allen Ginsberg, Yoko Ono and John Lennon. Phillip Glass gave his first performance in the space after returning from a trip to India. Playwright Richard Foreman performed plays in the space and artist Trisha Brown danced there. Jazz shows and improv theater performances were frequent.
But despite all of the art happenings going on at 80 Wooster, most of the residents spent more time dealing with the difficulties of living in converted factories — broken elevators, faulty plumbing and pesky rodents — than they did collaborating on art.
"Maciunas' vision never came through," Shapiro said. "The collectives just helped the building function."
Although the city had changed its zoning laws to permit residency in lofts in 1971, by the mid-'70's, real estate prices had risen in Soho. By the mid-'80's, boutiques had moved into the neighborhood. Artists began to get priced out and left the neighborhood. In 1979, artist happenings ceased in the building, and today, Christopher Fischer Cashmere, a clothing store, is the tenant at 80 Wooster Street.
"That's just life," said Shapiro. "When we moved here, we caused change."
He and Bernstein will read from their book on Wednesday at 7 P.M. Admission is free. Scroll down to see a photo of what 80 Wooster looks like today. (Photo by Amy McNulty)
2011-06-01
Mirė kino kūrėjas Adolfas Mekas
1944 m. A. Mekas su broliu Jonu emigravo iš Lietuvos. Jis suvaidino reikšmingą vaidmenį Naujojo Amerikos kino judėjime, buvo vienas iš žurnalo „Film Culture“ steigėjų. A. Mekas prodiusavo kelis eksperimentinius filmus. Vieną iš jų – 1963 m. komediją apie meilės trikampį „Hallelujah the Hills“ ("Aleliuja kalvoms") tais pačiais metais rodė Kanų kino festivalyje.
Kino kritikas Andrew Sarriesas rašė, kad „filmas nepretenzingumu, netikėtu lyrizmu ir giedra nuotaika sužavėjo net Naujojo Amerikos kino priešus“. Tais pačiais metais filmą parodė ir Niujorko filmų festivalyje. Vėlesniais metais A. Mekas prodiusavo kelis filmus, iš jų garsiausias – 1971 m. filmas „Going Home“ ("Sugrįžimas namo"). Šis filmas kartu su 1972 m. brolio Jono filmu „Reminiscences of a Journey to Lithuania“ – sukurtas po brolių Mekų pirmos kelionės į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo.
Siekdamas įrodyti, kad kinas yra menas, kurio dėstymą verta įtraukti į akademines programas, žinomas kino režisierius ir scenarijų autorius Adolfas Mekas viename garsiausių JAV Bard menų koledže buvo įkūręs kino fakultetą ir daug metų jam vadovavo, mokydamas būsimuosius filmų kūrėjus pasaulio kino istorijos, supratimo, kad yra ne vien kaubojų kinas, o daugiausia - montažo, sugebėjimo iš tos pačios nufilmuotos medžiagos padaryti ką nori: tragediją, komediją, dramą. „Negalima išmokyti sukurti gerą filmą kaip ir nutapyti gražų paveikslą, - yra sakęs A. Mekas. - Meno neišmokoma. Galima išmokyti technikos. Visi mano studentai, kurie buvo gabūs, dabar kuria filmus."
2004 m. A. Mekas baigė dėstytojo darbą Bardo koledže. Pastaraisiais metais jis kartu su Davidu Avallone kūrė filmą apie italų mąstytoją Giordano Bruno „Burn Bruno Burn“. Jis suvadino ir neseniai J. Meko sukurtame filme „Sleepless Nights Stories“.
Su žmona Pola A. Mekas susilaukė sūnaus Seano.
Laidotuvės vyks Niujorke, kada tiksliai, dar nepranešama.
Filmografija
Medžių šautuvai (Guns of the Trees), su broliu Jonu, 1962 m. Aleliuja kalvoms (Hallelujah the Hills), kubistinė komedija, 1963 m. Karinis kalėjimas (The Brig), Niujorko „Living Theatre“ J. Malinos ir J. Beko pastatyta pjesė, su broliu, 1964 m., Venecijos dokumentinių filmų festivalio Didysis prizas Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Valdenas (Diaries, notes and sketches, also known as Walden), su broliu, 1964-1969 m. Dvivamzdė detektyvinė istorija (The Double-Barreled Detective Story), 1965 m. Vėjo gėlės (Windflowers), 1968 m. Draugės ir draugai (Companeras y Companeros), su kitais, 1970 m. Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą (Reminiscences of a Journey to Lithuania), su broliu, 1971-1972 m.
Bibliografija
Trys broliai ir kitos pasakos 1946 m. Iš pasakų krašto, 1947 m. Knyga apie karalius ir žmones, 1947 m. Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas. Modernioji lietuvių egzilio proza, sudarytoja ir įvado autorė Dalia Kuizinienė. Versus aureus, 2006 m
2011-05-19
JMVMC rengta paroda Kijeve sulaukė ypatingo įvertinimo
Paroda, kuri apėmė XX amžiuje vykusio garsaus avangardinio meno judėjimo laikotarpį, sulaukė didžiulio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tai pirmoji VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centro paroda rengta užsienyje, siekiant plačiajam pasauliui pristatyti dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų, lietuvių išeivių Jono Meko ir Jurgio Mačiūno, Fluxus judėjimo įkūrėjo, darbus. Pagrindiniai meno darbaibuvo atrinkti iš Centro įsigytos Fluxus kolekcijos. Jonas Mekas specialiai parodai parengė filmų programą, į kurią įtraukė svarbiausių modernaus meno vizionierių darbus, atspindinčius avangardo estetiką ir pasaulėžiūrą.
2011-05-18
Lietuvoje išleista knyga "Illegal Living" pripažinta viena geriausių dokumentinio žanrų knygų JAV
„Illegal Living“ („Nelegalus gyvenimas“) - tai Niujorko SoHo rajono, Wooster g. 80 esančio pastato istorija, kuria atskleidžiamas Fluxnamių kooperatyvų – pirmosios pasaulyje kūrybinės industrijos – atsiradimas ir raida. Pirmąjį kooperatyvą Fluxhouse Coop II įkūrė lietuvis Jurgis Mačiūnas, pasaulyje bei Lietuvoje žinomas kaip SoHo rajono ir Fluxus meno judėjimo iniciatorius.Knygoje gausu archyvinės medžiagos, išsamių pokalbių, architektūrinių tyrimų, prisiminimų, atskleidžiančių sudėtingas SoHo kūrimo aplinkybes, teisines kliūtis, kurias Jurgis Mačiūnas ir jo bendraminčiai turėjo įveikti kasdien. Su Wooster g. 80 pastatu susiję daugiau nei šimtas pasaulinės reikšmės menininkų: Trisha Brown, Richard Foreman, Allen Ginsberg, Philip Glass, John Lennon, Hermann Nitsch, Yoko Ono, Nam June Paik, Andy Warhol ir kt.„Illegal Living“ yra žvilgsnis į SoHo iš vidaus, nes patys autoriai – Roz Bernstein ir Shael Shapiro yra Niujorko SoHo gyventojai. Knygą galima įsigyti Jono Meko vizualiųjų menų centre, Lietuvos knygynuose bei www.amazon.com.„IPPY"apdovanojimai,pirmą kartą buvo įteikti1996 m. Jų tikslas - atrasti ir užtikrinti pripažinimądažnainegirdėtų mažų, bet tikrai vertų būti pastebėtiems ir įvertintiems nepriklausomųleidyklųišleistų autoriųkūriniams. Per pastaruosius 15 metų buvo išdalinta daugiau kaip 2500"IPPY"apdovanojimų 69kategorijose. Šiais metais bus išdalinti viso 346 aukso, sidabro ir bronzos medaliai. Nugalėtojai buvo atrinkti iš beveik 4000 pretendentų.
2011-05-03
Jono Meko filmai pristatomi Gruzijoje
J.Mekas sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nedarydamas esminio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo. Tačiau Jonas Mekas nesureikšmina savo kūrybos. Jis fiksuoja tai, kas vyksta čia ir dabar, ir tai Jam svarbiausia. Gal dėlto jis, kaip pats sakosi yra vadinamas „kasdienybės poetu“. „Gyvenimas pilnas poezijos. Aš tik užfiksuoju tuos gabaliukus, kurie praeina nepastebėti, ir juose atrandu stebuklų. Kažkam reikia dramų, rimtų sukrėtimų ir įvykių. Tačiau gražiausi momentai mūsų gyvenimuose dažniausiai yra labai subtilūs ir nepastebimi“, - sako Jonas Mekas.
Pristatomoje Gruzijos publikai Jono Meko kino filmų programoje būtent ir išvysime užfiksuotas kasdieniškas nekasdieniškų asmenybių akimirkas. Savo filmuose „SLEEPLESS NIGHTS STORIES“ (2011), "HAPPYBIRTHDAY TO JOHN " (1997), "SCENES FROM THE LIFE OF ANDY WARHOL" (1991), "AWARD PRESENTATION TO ANDY WARHOL", "CASSIS", Jonas Mekas pradangina laiko, erdvės ir sąmonės distanciją ir priverčia žiūrovą pasijusti užatlantinės (ir globalios) 7-ojo dešimtmečio kultūros dalimi. Jonas Mekas yra tas tiltas, kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp žiūrovo ir Johno Lennono, Yoko Ono, Jurgio Mačiūno, Andy Warholo ar Susan Sontag. Viskas supaprastėja iki žmogiškos kasdienybės ir pasibastymų su draugais, kai nejučia susitapatini su Meku. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo paprastą ir kasdienišką, o ne mitais apipintą žmogų. Toks yra ir pats Jonas Mekas.
2011-04-15
informacijos
Renginio metu turėsite galimybę netradicinėje erdvėje susipažinti su Jono Meko kūryba, pasivaišinti arbata ir, žinoma, pasidalinti savo mintimis.
eMekas Cinema įsikūręs „Fluxus Ministerijos“ rūsyje. Sek nuorodomis ir iki susitikimo minus 2 aukšte!
2011-04-08
Jonui Mekui bus suteiktas garbingas George Eastman garbės vardas
Suteikdama garbingą vardą, „Eastman House“ kolegija įvertino Jono Meko indėlį į kino pramonę. Anot Dr. Anthony Bannon, „Eastman House“ direktoriaus, ne veltui Jonas Mekas dažnai vadinamas Amerikos avangardinio kino krikštatėviu. „Su jo filmais užaugo ne viena nepriklausomo ir avangardinio kino režisierių karta, kurie iš Meko mokėsi pajausti ir išgyventi dabarties akimirką ir ją perteikti žiūrovui kitapus ekrano. Vienas žymiausių eksperimentinių filmų kūrėjų 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje, jis tai pat yra vienas iš antiholivudinio Niujorko nepriklausomųjų avangardinių kino kūrėjų sąjūdžio pradininkų, žurnalo „Film Culture“ įkūrėjas. Kaip kuratorius, kino ir žiniasklaidos atstovas, rašytojas ir poetas, jis kovojo su cenzūra ir pasisakė už avangardinio kino pažangą“, - sakė „Eastman House“ direktorius.
„George Eastman House“, kaip rašoma muziejaus interneto svetainėje, yra seniausias pasaulyje fotografijos muziejus, taip pat turintis vieną seniausių pasaulyje filmų archyvą. Jo įkūrėjas George'as Eastmanas įkūrė vieną žinomiausių fotografijos įrangos bendrovių „Eastman Kodak“. Jo rankinio fotoaparato išradimas tapo kino industrijos pagrindu, kurį pirmą kartą išbandė režisierius LouisLePrince, opo kelerių metųir jopasekėjaiLeonBouly,TomEdison,LumièreBrothersirGeorgesMéliès.
2011-04-04
Audronės Vaupšienės paroda „Trys istorijos“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Trys kūriniai nagrinėja sudėtingą fotoaparato ryšį su atminties ir troškimo vaizdavimu bei jo nevienareikšmišką poziciją tarp privačios ir viešosios sričių. „Ekshumaciją“ (2010) sudaro nespalvotų fotografinių amuletų, puošiančių senų kapinių antkapius, reprodukcijos. Šis darbas kalba apie santykį tarp fotografijos ir mirties, įtampą tarp akimirkos nužudymo ir išsaugojimo amžinybei, ir gyvos atminties pakeitimą fotografiniais prisiminimais. Vaikų ir kalinių fotografavimas turi ilgą istoriją. Abiem atvejais sunku pasakyti, kiek fotoaparatas ir jį valdantis fotografas manipuliuoja savo palyginti bejėgiu objektu. Žiūrovas suvokia, kad berniukas nuotraukose ir vaizdo projekcijoje, kurios sudaro darbą „Instrukcija“ (2010), veikia kaip menininkės partneris, ir jo atliekami pratimai yra savidrausmės (ir išvykusios motinos ilgėjimosi) forma. Tuo tarpu buvusiam kaliniui kūrinyje „Kalinys“ (2010) vizualinė kontrolė ir savojo „aš“ praradimas yra tokie įprasti dalykai, kad jis be paliovos vaiposi prieš objektyvą. Jo apgaulinga asmenybės projekcija, primenanti daugybės kitų kalinių nuotraukas, patvirtina jo praradimo pojūtį ir jį dubliuoja: jis nenori būti savimi ir tiki, kad fotoaparatas yra deus ex machina (lot. dievas iš mašinos).
Audronė Vaupšienė buvo viena iš menininkų, aktyviai vysčiusių šiuolaikines tendencijas Lietuvos mene po Nepriklausomybės atkūrimo paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ji dalyvavo keliose parodose ir tam laikotarpiui būdinguose „negaleriniuose“ projektuose, tačiau vėliau, kaip ir daugelis jos kolegų, pasuko komercinio atvaizdų kūrimo kryptimi (tai yra praktiškai neišvengiama šalyje, kur dar neegzistuoja meno rinka arba išvystytos privataus ir valstybinio menininkų rėmimo sistemos). „Trys istorijos“ simbolizuoja jos grįžimą į patį kritinės šiuolaikinio meno praktikos teritorijos centrą.
Paroda „Trys istorijos“ – kartu su katalogu, kurį sudaro eksponuojamų darbų reprodukcijos, pačios menininkės tekstas apie jos kūrinius, bei parodos kuratoriaus Simono Reeso ir Lietuvos fotografiją aktyviai tyrinėjančios meno istorikės ir kritikės Agnės Narušytės esė. A. Narušytė taip pat pristatys šią parodą Lietuvos fotografijos meno praktikos kontekste jos atidarymo metu. Balandžio mėnesį JMVMC lankysis garsus britų fotomenininkas ir kritikas Davidas Campany'is, kuris skaitys paskaitą apie fotografijos ir judančio vaizdo santykį. Pastarąjį jis nagrinėja savo plačiai žinomose knygose „Fotografija ir kinas“ (angl. Photography and Cinema, Reaktion Press, 2008) bei „Kinematografiškumas“ (The Cinematic, Whitechapel/MIT Press, 2007).
Š.m. kovo 30 d. kino teatre "l’Entrepôt"bus demonstruojamas filmas"Atsiminimai iš kelionės į Lietuvą", o kovo 31 d. Paryžiaus Pompidou centre Jonas Mekas pristatys savo naujausiąjį filmą "Bemiegių naktų istorijos".
JMVMC rekomenduoja: Paroda „Fluxus ir esminiai gyvenimo klausimai“ – duoklė Fluxus įkūrėjui J. Mačiūnui
J. Mačiūnas yra išskirtinė asmenybė – menininkas ir meno istorikas, architektas, dizaineris, prodiuseris ir leidėjas, muzikologas ir matematikas – daugybės talentų ir interesų žmogus. XX a. septintajame dešimtmetyje jo įkurtas „Fluxus“ judėjimas apjungė įvairias meno rūšis ir maištingą ideologiją ir tapo viena įtakingiausių filosofijų šiuolaikiniame pasaulyje. „Fluxus“ judėjimas laužė tabu ir žvelgė į ateitį. Jis metė iššūkį meno pasaulio stagnacijai ir suabejojo miesčioniškomis „prestižinio“ meno vertybėmis. J. Mačiūnas ir jo pasekėjai išrado alternatyvias meno kūrimo formas, kurios dar ir šiomis dienomis įtakoja ištisas jaunųjų menininkų kartas. Parodoje bus eksponuojami J. Mačiūno darbai taip pat kitų Fluxus judėjimo, tokių kaip George Brecht, Ben Vautier, Yoko Ono, Robert Filliou, Nam June Paik, La Monte Young, Mieko Shiomi ir Ken Friedman darbai (viso virš 100 eksponatų). Žaismingi autorių darbai tarsi pateikia atsakymus į keturioliką egzistencinių gyvenimiškų temų - klausimų, kaip antai: „Kas aš esu?“, „Laimė?“, „Sveikata?“, Laisvė?“, „Pavojinga?“ Daugiau informacijos apie parodą: http://hoodmuseum.dartmouth.edu/docs/2011fluxusreleaserev.pdf
2011-03-25
Niujorke atidaroma nuotraukų apie Jurgį Mačiūną paroda "Jurgio nuotraukos"
Paroda apima daugiau nei 40 Fluxus judėjimo įkūrėjo ir lyderio Jurgio Mačiūno nuotraukų, darytų Fluxus judėjimo apogėjuje iki pat J. Mačiūno mirties, 1978 m.
Peter Moore, Niujorko meno pasaulio foto metraštininkas, buvo artimas J. Mačiūno draugas, aktyvus Fluxus judėjimo dalyvis. Fotografo nuotraukose užfiksuotas ne tik J. Mačiūno humoras, energija, išdaigininkiškumas bet taip pat ir paskutinieji J. Mačiūno gyvenimo metai, kai jis sirgo ir buvo gydomas nuo vėžio.
JMVMC rekomenduoja:
"declassified" - Lietuvos kino plakatai ir kino klasika, vaizdo, garso ir žodžio kūryba Londone
Ar gali šios tekstūros, smagūs modernistinių spalvų blokai bei efemeriški stiliai perduoti užslėptus pranešimus apie trūkčiojančią šalies istoriją? Ar tai yra paviršutiniškos interpretacijos ir labiau pageidaujamos praeities vaizdavimas nei jos realybė? Kiekvienas plakatas Ellisui yra ne tik estetinės reprezentacijos atodanga, bet ir itin efektyvus žinios apie tam tikrą laiką nešėjas, nepakeičiams įrankis bandant “nulaužti” sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos istorijos kodus. Satelitinė parodą lydinčių klasikinio juodai-balto kino, garso, vaizdo ir žodžio renginių programa sulieja į vientisą vyksmą įvairias menininkų kartas bei kūrybines praktikas. Visus renginius vienija “sluoksninio paviršiaus” ir “atodangos” metaforos, o dar tiksliau – specifinis šiuolaikinės Lietuvos kūrybinis pliuralizmas. Visi renginiai vyks Rich Mix kultūros centre, 25-47 Bethnal Green Rd.Londonas E1 6LA
RENGINIŲ PROGRAMA
ParodaBalandžio 8, penktadienis, 18 val., Rich Mix Mezzanine Gallerydeclassified: LIETUVOS KINO PLAKATAI
Parodos atidarymasPasak kuratorių, parodos darymas šiek tiek primena archologo darbą, iš fragmentų bandant sukonstruoti tam tikrus pasakojimus. Plakatai, kaip ir iš po žemių iškasti žmogaus kūrybos objektai, ištraukti ir keliolikos sluoksnių istorinių nuosėdų, yra atviri naujoms spėlionėms ir apmąstymams. Parodoje pristatomi plakatai yra ne tik filmų reklamos, bet ir laike nutolusio gyvenimo liudijimai. Ištraukti iš konteksto ir istoriškai nepririšti jie tampa naujų istorijų ir nuostabių spėlionių saugykla. Įėjimas nemokamasParoda veiks iki balandžio 30 d. Nuorodos: http://www.guardian.co.uk/film/gallery/2011/mar/17/lithuanian-film-posters-galleryhttp://www.lfc.lt
Garso ir vaizdo kūrinys
Balandžio 8, penktadienis, 20 val., Rich Mix Bar ir Mezzanine Gallerydeclassified: GLUELESSRokas Tarabilda / Emanuelis Ryklys (Rüt Rüt)
Lietuvos kino plakatų parodos proga Rokas Tarabila ir Emanuelis Ryklys (Rüt Rüt) pristato Glueless, 45 min audiovizualinį klasikinio kino, garso takelių bei IDM ritmų melanžą. Kino plakatas yra bene statiškiausias elementas kino gamybos procese, įšaldantis veiksmą, kondensuojantis jį stačiakampyje. Ar įmanoma vėl išjudinti plakatų vaizdus, išlaisvinti juos iš rėmų?Įėjimas nemokamashttp://www.rutrut.lt/http://www.rutrut.lt/bangos/ Vakarėlis truks iki 1 val. nakties
Kinas
Balandžio 9, šeštadienis, 12 val., Rich Mix Screen 3declassified: LIETUVOS JUODAI BALTO KINO AUKSO AMŽIUS
Adomas nori būti žmogumi (1959)rež. Vytautas Žalakevičius
Vienos dienos kronika (1963)rež. Vytautas Žalakevičius
Dvigubas seansas, restauruotos kino kopijos su subtitrais anglų k. Kadras iš filmo "Adomas nori būti žmogumi", rež. Vytautas Žalakevičius, 1959
Adomas nori būti žmogumi, rež. Vytautas Žalakevičius, 1959, 87 min.
Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. Vytautas Žalakevičius, apsuptas talentingų žmonių kolektyvo, gebėjo suderinti skirtingas įtakas (prancūzų poetinio realizmo bei urbanistinio ekspresionizmo) į vientisą, autorinį, retro miglelės kiek paliestą ir todėl beveik nesenstantį savarankišką kūrinį. Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį. (Saulius Macaitis)
Vienos dienos kronika, rež. Vytautas Žalakevičius, 1963, 84 min
Pirmasis demonstratyviai autorinis Vytauto Žalakevičiaus filmas, sukėlęs aršių ginčų. Tuomet prasmė atrodė aiški – piliečio ir abejingo žmogaus konfrontacija, – tačiau meninė kalba, laiko ir erdvės laisvumas buvo toks nelauktas, „nesuprantamas“, kad lėmė ir cenzūros įskišimą. Autorius sugebėjo dažnai publicistinio atspalvio ekspresiją prigretinti prie psichologiškumo, net lyrizmo. Frazė „Kodėl tu stovėjai po medžiu?“ ilgiems metams tapo tikra sovietine metafora. (Saulius Macaitis)Bilietai: £6.50 / £9. Užsisakyti bilietus galima internetu:http://www.richmix.org.uk/declassified.htmNuoroda: http://www.lfc.lt
Eksperimentinis kinas ir garsas
Balandžio 9, šeštadienis, 15 val., Rich Mix Bar
declassified: TULSARAMAKino ir garso kūryba kaip neužslėptas įrodymas
Richard CrowIntegruota improvizuoto judančio vaizdo programa, kurioje pristatomi Simono Tyszko, Juliaus Ziz, Artūro Baryso, Jono Meko, Lauros Stasiulytės ir Lauros Garbštienės filmai. Davido Elliso, kuratoriaus ir performerio nukrypimas nebaigtų / atsisakytų dalykų tema. Kompozitoriai Gintas K ir Richardas Crow duetu įsitrauks į skaitmeninę ir analoginę garso ir vaizdo improvizaciją geografinių ir kultūrinių patirčių tema. Abu menininkai žada nuodugniai pasirausti savo asmeniniuose vaizdo ir garso archyvuose ir atrastą medžiagą sukomponuoti į vientisą Šaltojo karo laikus reflektuojančią kompoziciją.Nemokamas įėjimasNuorodos: http://jonasmekasfilms.com/diary/http://davidpaulellis.blogspot.com/http://www.touchradio.org.uk/touch_radio_52_richard_crow.htmlhttp://www.myspace.com/gintaskhttp://www.theculture.net/detours/
Poezija
Balandžio 9, šeštadienis, 19 val., Rich Mix Venue
2declassified: MAINTENANT PRISTATO LIETUVOS IR BRITŲ POEZIJĄ
Chris McCabe & Donatas PetrošiusTim Atkins & Tomas S. ButkusJeremy Reed & Gabrielė Labanauskaitė
Gabrielė LabanauskaitėMaintenant pristato unikalų bendradarbiavimu pagrįstą poezijos renginį, kuriame dalyvaujantys Lietuvos poetai skaitys ir rašys eiles kartu su britų poetais, ginčydami požiūrį, kad poezija ir jos kūryba yra uždara ir vienišumu pažymėta terpė. Poezijos skaitymai turėtų liudyti šiuolaikinės Europos poetikos gylį ir vaizduotę, atveriant ją ir kaip performanso meną. Įėjimas nemokamasNuorodos: http://www.maintenant.co.ukhttp://www.youtube.com/maintenantpoetryhttp://soundcloud.com/maintenanthttp://www.booksfromlithuania.lt
Muzika
Balandžio 9, šeštadienis, 19 val., Rich Mix Bar
declassified: ALINA ORLOVA
Alina Orlova grįžta į Londoną dar vienam pasirodymui, užbaigdama intensyvų įvykių šeštadienį Rich Mix'e. Ši dainininkė savo, atrodytų, nesudėtingomis dainomis (dainuojama poezija?) ir betarpiška interpretacija sugeba lengvai užmegzti ryšį su klausytojais. Jos dainos, atliekamos lietuvių, rusų ir anglų k. stebina daugiasluoksniu tapatybės, vietos ir laiko pavidalu bei atminties kodais. Kokiu būdu ši raudonplaukė sugeba išgauti tokį unikalų skambesį iš ganėtinai paprastų dalykų? “Singer with an incredible, high-trilling voice and a unique line in exhilaratingly dark, Baltic folk pop.” (Time Out) “A heart-rending gorgeousness to melodies.” (Metro)“Her songs are jam packed with wonders to satisfy your sonic appetite.” (contactmusic.com)Bilietai: £8 / £11. Užsisakyti bilietą galima internetu: http://www.richmix.org.uk/aandc_declassifiedlivemusic.htmNuorodos: http://www.myspace.com/alinaorlovahttp://www.youtube.com/watch?v=FpmmW9EwokEhttp://www.dailymotion.com/video/xfc87o_alina-orlova-doves_music
Kinas
Balandžio 10 d., sekmadienis, 12 val., Rich Mix Screen 3declassified: LIETUVOS JUODAI BALTO KINO AUKSO AMŽIUS
Paskutinė atostogų diena, 1964rež. Arūnas ŽebriūnasJausmai, 1968rež. Algirdas Dausa and Almantas Grikevičius, 1968Dvigubas seansas, restauruotos kino kopijos su subtitrais anglų k.
Po seanso klausimų-atsakymų serija su kino kūrėju ir prodiuseriu Artūru Jevdokimovu Kadras iš filmo Paskutinė atsotogų diena, rež. Arūnas Žebriūnas
Paskutinė atostogų diena, rež. Arūnas Žebriūnas, 1964, 64 min.
Tyras, liūdnas, bet, nepaisant nieko, viltingas tobulos formos kino eilėraštis. Nevienaprasmis, ne tik „vaikiškas filmas“. Galbūt kūrinys apie prigimčių skirtybę – amžiną moteriškumo mįslę ir paiką vyrišką norą bet kokia kaina lyderiauti, apie standartinius žaidimus ir vaizduotės galią, natūralumą ir ankstyvą susikaustymą. Lengvas gamtos personifikavimas, geografinis neapibrėžtumas leidžia autoriui, neprarandant realumo, operuoti abstrakčiomis sąvokomis, versti žiūrovą galvoti apie veiksmo vietą Žemę. (Saulius Macaitis)
Jausmai, rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius, 1968, 90 min.
Kūrinys – apie neišnaikinamą žmogaus, kataklizmų apsuptyje randančio vietos paprastiems jausmams, ir apie visos lietuvių tautos gajumą. Anais laikais Lietuvoje nebuvo kito tokio filmo, kuriame simpatijos rasta ir vokiečiui, ir savo darbu nesižavinčiam milicininkui, ir inteligentiškiems emigrantams, dramatiškai svarstantiems gimtinės likimą. Matyt, pastaroji aplinkybė lėmė, kad Sovietų sąjungai buvo atspausdintas minimalus kopijų tiražas, ir už Lietuvos ribų „Jausmus“ mažai kas matė. Filme vis iš naujo galima atrasti dramaturgijos dviprasmybes, įsijausti į filmo ritmų bangavimą, žavintis nesenstančia plastika, faktūriška atmosfera, reto susiklausymo aktorių ansambliu, iš kurio neįmanoma ko nors išskirti. (Saulius Macaitis)Bilietai: £6.50 / £9. Užsisakyti bilietus galima internetu:http://www.richmix.org.uk/film_declassifiedpartii.htmNuoroda: http://www.lfc.lt/en/***Bilietus galima užsisakyti internetu: http://www.richmix.org.uk/aandc_declassified.htmdeclassified
2011-03-23
Jono Meko "Bemiegių naktų istorijos" festivalyje "Kino pavasaris"
2011-03-21
Premjera: Jonas Mekas ir jo "Bemiegių naktų istorijos"
"Aš negaliumiegoti" – tokiais žodžiais prasideda filmas „Bemiegių naktų istorijos“.Kasnebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, kai guli atmerktomis akimis lovoje nesėkmingai bandydamas užmigti, kol galiausiai pasiduodi, atsikeli, apsirengi ir išeini. Pusiau miegantis, tu atsiduri po dienos darbų išvargintų, girtų, atsipalaidavusių, šokančių, susimąsčiusių, gedinčių, svajingų žmonių apsupty.
„Istorijos“ prasideda lietuvių filosofo, poeto, Naujojo amerikietiškojo kino krikštatėviu tituluojamo Jono Meko bute, dėžių apsuptyje, bet greitai iškeliauja po pasaulį bei pas tuos, kurie įsileidžia jo lakiąją vaizduotę į savo gyvenimų praeitį. „Dėkui Alahui!” skelbia ranka užrašyti titrai, kurie žaismingai nepagarbiai įterpti tarp kadrų, kurie yra nerežisuoti Meko apsilankymų pas savo įvairius pažįstamus, kurių tarpe yra ir gerai žinomų asmenų: bevaikščiodamas po Manhataną, Mekas sutinka Harmony Korine prieš ir po jo sūnaus Lefty gimimo; Paryžiuje trumpai pasirodo Louis Garrel; „Naujųjų Radikalų“ vedėjas Pip Chodorov amerikietišku liaudies instrumentu akompanuoja Mekui; ir, artėjant filmo pabaigai, Bjork maloniai pasiūlo Meką pavežti į orouostą.
„Bemiegių naktų istorijose“ Jonas Mekas panardina mus į laiko vakuumą. Mes tampame 25istorijų, Meko istorijų, liudininkais. Ilgainiui tampavis labiau neaišku, armesiš tiesųatsikėlėme iš lovos irišėjome į naktį, artai, ką mesmatome ekrane, yra mūsų pasąmonėje išlikusių prisiminimų iš praėjusios dienos šešėliai, o gal nuotrupos jau anksčiau matytų Jono Meko filmų. Mekas virtuoziškai pradangina distanciją tarp laiko, erdvės ir sąmonės. Tu pats pasijauti besąs istorijų dalyvis, kur Mekas tėra tarpininkas, tiltas (arba laiko skylė), kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp tavęs ir Bjork, Yoko Ono ar Marinos Abramovič. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo ne žvaigždę, ne mitais apipintą, o paprastą ir kasdienišką žmogų.
Pristatytas tarptautiniame Berlyno festivalyje „Berlinale“, filmas susilaukė palankaus meno kritikų ir žiūrovų įvertinimo.
Jono Meko filmą „Bemiegių naktų istorijos“ galite išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu:
2011 03 25 - Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ - 21:30 val.
2011 03 30 - Vilniuje, kino teatre "Pasaka" - 21:15 val.
2011-03-21
Pažinkime Joną Meką Ch. Workmano filme "Vizionieriai"
Jonas Mekas yra sakęs “Lietuvoje esu žinomas kaip poetas ir jiems nerūpi mano kinas. Europa nežino mano poezijos, Europoje aš – kinematografas. Bet čia, Jungtinėse Valstijose, aš tesu nekomformistas - vizionierius“.
Kas yra Jonas Mekas iš tiesų ir bando atskleisti režisierius Ch. Workmanas, kalbindamas Keną Jacobsą, Robertą Downey, Su Friedrich, Amy Taubin ir kt. Intymūs pokalbiai iliustruojami eksperimentinių filmų ištraukomis, kurios aprėpia visą avangardinio kino istoriją – nuo trisdešimtųjų iki dabartinių laikų režisierių. Akivaizdu, kad susidomėjimas neholivudiniu kinu auga ir jo auditorija labai skirtinga. „Vizionieriais“ Workmanas atiduoda duoklę Jonui Mekui bei jo įkurtam Antologijos filmų archyvui.
Apie režisierių Chuck Workman gimė Filadelfijoje, JAV. Sukūrė virš dvidešimt dokumentinių filmų. Trumpo metražo filmas „Brangūs vaizdai“ (1989) buvo apdovanotas „Oskaru“. Rinktinė filmografija: „Superžvaigždė: Andy Warholo gyvenimas ir laikai (1990), „Pirmieji Amerikos kino šimtas metų“ (1995), „Šaltinis“ (1999) – apie bitnikų kartą, meninis filmas „Namas ant kalvos“ (2003), „Žmonių prezidentas“ (2006).
Filmą galima pamatyti festivalio „Kino pavasaris“ metu:
2011-03-27 16:00 — Vilnius - k/t "Pasaka", mažoji salė
2011-02-28
"Artima - tolima Gruzija": Gruzijos režisieriaus Orest Todua ir fotomenininko Mariaus Abramavičiaus Neboisia akimis
Dėl pastato šildymo sistemos gedimų JMVMC galerija laikinai nedirba.
2011-02-10
Gruzijos režisieriaus O. Todua dokumentinio filmo "Naujieji metai" premjera Lietuvoje
Nuo pat 1991 m., kai subyrėjus SSRS Ingušijos čečėnijos respublika paskelbė nepriklausomybę, joje vyko teisiniai, kariniai ir civiliniai konfliktai, kurių pagrindas buvo kova tarp separatinio laisvės judėjimo atstovų ir pro-rusiškų valdžios organų. 1994 m. įsiplieskęs ginkluotas konfiktas, kurį išprovokavo Rusija įvesdama į Čečėnijos teritoriją kariuomenę tikslu “pažaboti neteisėtų ginkluotų grupuočių veiklą”, su pertraukomis tęsėsi daugiau nei 10 metų. Šis karas baigėsi tragiškomis aukomis čečėnų tautai. Minimaliais skaičiavimais iš viso Čečėnų kare žuvo 46500 žmonių. Kitais skaičiavimais aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų.Šiandieną Čečėnija yra santykinai stabili federalinė respublika, esanti Rusijos Federacijos sudėtyje.Didelė dalis čečėnų Rusijos – Čečėnijos karo metais pasitraukė į Pankisio tarpukalnę. Pats būdamas pabėgėlis iš Abchazijos, Orest Todua, seniai svajojo susipažinti su pabėgėliais iš Čečėnijos ir sukurti filmą apie juos ir jų likimą. Tokia galimybė pasitaikė 2005 m. rugpjūčio mėn. sutarus su Vokietijos TV kanalais CDF ir 3-SATEdėl bendradarbiavimo. Filmo herojai - keturipenkerių – dvylikos metų vaikai, visi berniukai. Anot filmo autoriaus „sunkiausia buvo įkalbėti filmo herojųčečėnų vaikų motiną duoti leidimą filmuoti ir pakalbinti jos vaikus. Tokį leidimą ji davė tik po to, kai sužinojo, kad ir mums kažkada, kai buvome tokio amžiaus kaip jos vaikai, teko pergyventi karo baisumus ir bėgti iš savo šalies.“Nors dokumentinis filmas pasakoja vienos šeimos vienos dienos istoriją, filmuotas jis buvo daugiau nei pusantro mėnesio. Sunku buvo mažame kambaryje išsitekti su kameromis, šviesomis, neatkreipiant vaikų dėmesio, įgyti jų pasitikėjimą buvo dar sunkiau. Karo baisumus, badą ir skurdą pergyvenę čečėnai, sunkiai atveria savo širdį.Orest Todua dokumentiniame filme „Naujieji metai“ išvysite tikrą, nesuvaidintą, nepagražintą pabėgėlių iš Čečėnijos gyvenimo realybę. Galbūt dėl tokios pribloškiančios savo šiurpumu realybės Vokiečių televizijos atsisakė demonstruoti šį filmą tokį, kokį jiems pateikė Gruzijos kinematografininkas ir paprašė perduoti jiems visą nufilmuotą medžiagą, kad jie patys jį susimontuotų iš naujo. Orest Todua atsisakė tą padaryti, tad jo istorijos apie čečėnų pabėgėlius Europa taip ir neišvydo. Įdomus faktas tas, kad tas pats Vokietijos TV kanalas CDF kitoje studijoje užsakė filmą apie Pankisi tarpukalnės čečėnų pabėgėlius. Filmuota toje pačioje šeimoje, su tais pačiais herojais, tačiau ne žiemos, o vasaros metu, kai ryškios vasaros spalvos užmaskuoja nykią čečėnų pabėgėlių kasdienybę ir buitį.Orest Todua, kino ir televizijos režisierius, kinematografas, fotografas, aktorius, vienas iš kino studijos „Kvali XXI amžius“ steigėjų, ilgametis Gruzijos šešėlių teatro „Budrugana – Gagra“ aktorius, eilės dokumentinių, trumpametražinių ir pilnametražinių filmų autorius.Filmo peržiūrą rengia Jono Meko vizualiųjų menų centras bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainai ir Gruzijai. Kviečiame visus apsilankyti filmo peržiūroje.
Lankytojų laukia staigmenosJ
2011-01-24
JONAS MEKAS IR JO „BEMIEGIŲ NAKTŲ ISTORIJOS“ TARPTAUTINIAME BERLYNO KINO FESTIVALYJE BERLINALE
Jonas Mekas pristato savo filmą:
BEMIEGĖS NAKTŲ ISTORIJOS
1 h 52 min (2010).
BEMIEGIŲ NAKTŲ ISTORIJOS atsirado iš mano Tūkstančio ir vienos nakties skaitinių. Bet skirtingai nuo arabų pasakų, visos mano istorijos yra iš tikro gyvenimo, nors kartais jos taip pat klajoja kažkur kitur, už kasdienės rutiniškos tikrovės.
Mano kino filmas susideda iš dvidešimt penkių skirtingų pasakojimų. Jų pagrindiniai veikėjai yra geri mano draugai, o ir aš taip pat esu neatskiriama jų istorijų dalis. Arabiškų naktų pasakininkas taip pat buvo jo ar jos pasakojimo dalis.
Kai kuriuos žmones kino filme jūs pažinsite, kai kurių - ne. Faktas tas, kad kai kurie, kuriuos Jūs pažįstate, neturi ryšio su istorija: be kita ko, mes visi pažįstame John Wayne ar Annette Bening, bet jų istorijose jie nėra tokie žmonės, kokius mes juos įsivaizduojame.
Istorijų temos apima platų emocijų, geografijos, asmeninių rūpesčių, anekdotų diapazoną. Jos nėra labai didelės istorijos, ne Dideliam Ekranui: tačiau jos visos yra didelės asmeninės istorijos... Ir taip, jūs taip pat surasite tam tikras provokacijas... Bet tai esu aš, vienas „aš“ iš daugelio. Pats klausimas „Kas yra istorija?“ yra provokacinis klausimas.
Jonas Mekas
Berlyno tarptautinis filmų festivalis, taip pat vadinamas Berlinale, yra kasmetinis vasario mėnesį nuo 1951-ųjų rengiamas naujų filmų pristatymo festivalis. Tai – vienas reikšmingausių kino renginių Europoje ir pasaulyje.Berlyno kino festivalio metu kasmet vyksta ir Europos filmų mugė EFM, kuri yra svarbiausias ir didžiausias šio pobūdžio renginys Rytų ir Centrinėje Europoje. Renginio metu šalys ir kino kompanijos pristato savo produkciją ir paslaugas mugėje bei specialiuose filmų rodymuose, rengia neformalaus pobūdžio susitikimus, priėmimus. Festivalio metu vyksta profesionalams skirti renginiai, mokymai, diskusijos, konkursai. Lietuvos dalyvavimas šiame regioninės ir pasaulinės svarbos renginyje yra labai aktualus, nes tradiciškai jame prisistato daug kompanijų iš šios Europos dalies. Tarptautinis Berlyno kino festivalis Berlinale šiais metais vyks jau 61-ą kartą
2010-11-24
Jono Meko filmai bus pristatyti Insbruke, Austrijoje
Jono Meko vizualiųjų menų centras bendradarbiaudamas su Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Austrijoje, Lietuvos Respublikos ambasada Austrijoje bei Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondu, Otto-Preminger Institute (Insbrukas, Austrija) gruodžio 1-3 dienomis pristatys Jono Meko kūrybą. Tris vakarus iš eilės Austrijos publikai bus rodomi Jono Meko šedevrai „Paradise not yet lost or Oona‘s third year“ (1980), "In Between" (1978), "Reminiscences of a journey to Lithuania" (1972).
Pirmąją kino programos atidarymo dieną telekonferencijos metu Jonas Mekas pasveikins žiūrovus bei atsakys į juos dominančius klausimus.
Avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas gerai pažįstamas Austrijos publikai. 2008 m. J. Mekui už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu buvo įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas - Pasižymėjimo ženklas. Jį menininkui įteikė Austrijos prezidentas Heinzas Fisheris. Šiuo apdovanojimu austrai įvertino J.Meko indėlį į šalies meno sklaidą ir populiarinimą pasaulyje. Būtent J.Meko dėka JAV tapo žinoma austrų režisieriaus Peterio Kubelka'os, tapytojo Hermano Nitscho, architekto Raimundo Abrahamo darbai, kitų menininkų kūryba, vėliau išpopuliarėjusi visame pasaulyje.
Gavęs šį garbingą apdovanojimą, J.Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu.
2010-11-08
Fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno gimtadienio proga, Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato parodą
„RAKTAS Į MENĄ“
Š.m. lapkričio 11 d. (ketvirtadienį) Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) (Gynėjų g. 14) 18 val. atidaroma paroda „Raktas į meną“ („Key to Art“). Ją organizuoja JMVMC ir Jono Meko fondas. Paroda skirta gerai žinomo Fluxus meno pradininko Jurgio Mačiūno 79-osioms gimimo metinėms paminėti. Joje eksponuojamos kelios teminės piešinių, koliažų, fotografijų, objektų serijos.
Simbolišką funkciją parodoje atlieka Hollis Melton „Fluxus vestuvių“ fotografijų serija, kurioje užfiksuotos improvizuotos Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching vedybos, įvykusios 1978 metų vasario 25 d. Niujorke, Jean Depuys‘o ir Olgos Adorno lofte, Broadway 537. Jurgis ir Billie surengė savotišką vedybų vaidinimą – persirengimo „apeigas“(Jurgis vilkėjo nuotakos drabužius, o Billie – juodą fraką).
Parodoje eksponuojama ir serija J.Mačiūno koliažų - piešinių, pavadintų „Plates“. Juose menininkas sumanė vizualiu būdu išreikšti alternatyvią kultūros istorijos versiją, kuri transformavosi į savotišką mokslinių ir estetinių formų mišinį, kuris kėlė problemų nusistovėjusioms istorijos rašymo (mąstymo) klišėms.
Atskirą dalį sudaro Mačiūno bendražygių, garsių Fluxus atstovų kūriniai, objektai. Yoko Ono grafiškų piešinių serija „Do it yourself fluxfest“ (1966), taip pat Joseph Beuys, George Brecht, Nam June Paik, John Hendricks, Alison Knowles, Ben Vautier, Stan Vanderbeek, Ay-O, Paul Sharits, Gianni Emilio Simonetti, Daniel Spoerri ir kitų menininkų konceptualūs piešiniai, koliažai, nuotraukos, siurrealizmo ir dadaizmo klestėjimo laikus primenantys tekstai- geometrinės figūros, pavyzdžiui: bendri John Cage, Dan Flawin, Paul Brach, H. Rosenberg mašinraščio eksperimentai, erdvinė Chieko Shiomi poema Nr. 2 ar George Brechto vizualus politinis tekstas apie meną ir visuomenę, instrukcijos Fluxus veiksmams, objektai – Yoko Ono „Šypsenų dėžutės“, Robert Watts originalių pieštukų su išgraviruotais užrašais kolekcija ar šio menininko dėžutė, pilna netikrų dolerių kupiūrų. Tokie kūriniai ne tik sukuria savitą parodos atmosferą ir foną J.Mačiūno kūriniams, jo veiklai, bet ir bendrai papildo visą ideologinio Fluxus performatyvumo panoramą.
Fluxus veiklos ir šios parodos alter ego galėtų būti neįvardinto autoriaus piešinys, kuriame matome tuščią kvadratą ir vietą, paliktą parašui, tarsi kviečiantis atsisakyti stereotipų ir kurti savo (meno) istoriją.
Daugiau informacijos: info@mekas.lt
Parodos kuratorius Kęstutis Šapoka, +37065590921
Paroda IDEALIOS PERSPEKTYVOS TRIUKAI baigiama spalio 14 d.
Paroda IDEALIOS PERSPEKTYVOS TRIUKAI baigiama spalio 14 d.
Pratęsiama paroda IDEALIOS PERSPEKTYVOS TRIUKAI
Jono Meko vizualiųjų menų centras rekomenduoja apsilankyti
1/Singin` in the rain - (Dainuojantys lietuje) - miuziklas/komedija
"Dainuojantys Lietuje" pagal Amerikos Kino Institutą yra įrašytas kaip dešimtas geriausias visų laikų filmas. Kartu su šedevrais: "Pilietis Keinas", "Kasablanka", "Krikštatėvis", "Vėjo Nublokšti" ir "Šindlerio Sąrašas "Dainuojantys Lietuje" tiesiog spinduliuoja gyvenimu ir džiaugsmu. Kaip ir dauguma miuziklų jis pasakoja apie meilę, bet taip pat apie istorinį laiką Holivude. Tai juokingas kinas apie kino kūrimą, apie sunkų perėjimą nuo nebyliojo prie garsinio kino. Vien dėl to jis turį istorinę vertę. Adolph Green ir Betty Comden parašytas scenarijus plėtojamas lengvai ir nevaržomai, kaip ir pats plakatas skelbia: "What a Glorious Feeling!". Jei nejaučiate džiaugsmo žiūrėdami šį filmą, rekomenduojama pasitikrinti pulsą.
"Singin' in the Rain" turi šiek tiek daugiau fizinės komedijos ir humoro, nei kiti miuziklai. Todėl žiūrisi linksmai ir šiandien bet kokiai žiūrovų grupei.
Pamatę šį filmą, tikrai nepamiršite vieno iš žymiausių momentų kino istorijoje –nuostabus aktorius ir šokėjas Gene Kelly nuo euforijos tiesiog šokinėja vidury tuščios gatvės, lipinėja ant žibintų stulpų ir laimingas taškosi po balas. Ką dar pasakoti - tai geriausias visų laikų miuziklas!
2/Les aventures de Rabbi Jacob – („Rabino Jakobo nuotykiai“) - komedija
Rež. Gerard Oury, V.: Louis de Funes, Marcel Dalio, Prancūzija, Italija. 1973 m.
1960 -70-ieji - tai prancūzų komedijos aukso amžius, kurį mes norime priminti. Louis de Funes‘as vienas ryškiausių ir unikaliausių to aukso amžiaus komikų. Kas iš mūsų neprisimena arba bent negirdėjo jo „Fantomaso“ arba „Žandaro iš St Tropez kurorto“.
Louis de Funes‘as - tai žmogus orkestras, galintis groti visas partijas ir vienas „ištempti“filmą. Iki tobulumo įvaldęs veido mimiką, sukūręs tipiško, dažnai egoistinio, kaprizingo prancūzo įvaizdį. Nuolat gestikuliuojantis, kalbantis visom savo veido ląstelėm.
Kalbėjo jis ir liežuviu. Rusų aktorius A.Beliavskis, dažnai mūsų kino ekranuose rodytiems filmams dubliavęs Louis de Funes‘ą, sakė: „Jis kalba kaip automatas. Taip negali kalbėti nė vienas žmogus.“
Šiandien siūlome vieną iš labiausiai publikos ir kritikų vertinamų komedijų, kurią režisavo Gerardas Oury, o pagrindinį vaidmenį atliko nuo vaikystės mielas Louis de Funes‘as. Jau senokai miręs, bet palikęs mums juoką.
Prancūzai liūdnai dejuoja, kad šiandien tokių komikų tiesiog neliko. Tačiau kinas įkalina laiką ir primena mums laikus, kai ryškios asmenybės buvo įdomesnės už dabar dominuojančią kompiuterinę grafiką.
3/ Le Coup du parapluie - (Dūris skėčiu) - komedija.
Rež. Gerard Oury. V: Pierre Richardas, Gertas Frobe, Prancūzija, Italija 1980 m.
Jeigu jau prabilome apie prancūzų režisierių Gerardą Oury, kuris sukūrė „Jakobo Rabino nuotykius“, negalime aplenkti jo bendradarbiavimo su vėlesnės kartos komiku Pierre Richardu. Šis garbanotas ekscentriškas klounas išgarsėjo savo vaidmenimis komiškoje dilogijoje apie aukštą blondiną juodu batu. Gerardas Oury panaudojo šį aktoriaus įdirbį.
Filmuose apie aukštą blondiną P.Richard'o herojų keistuolį smuikininką slaptosios tarnybos supainioja su itin klastingu agentu. "Dūryje skėčiu" matome panašią istoriją. Šioje nesusipratimų komedijoje komikas vaidina nevykėlį aktorių Greguarą Lekomtą, kuriam likimas padovanoja šansą filme suvaidinti žudiką. Tačiau pasirašant kontraktą jis supainiojamas su tikru samdomu žudiku.
Filme apstu komiškų situacijų, kartais ekscentriški triukai trykšta tikrais fontanais, netrūksta ir pigoko humoro ar banalių pasikartojimų. Bet priešininkų žudymas įduriant jiems skėčio smaigaliu nuodų porciją yra visai ne filmo autorių išmonė. Tokius metodus konkurentams pašalinti naudojo KGB.
4/Victor/Victoria – miuziklas/komedija
Rež. Blake Edwards. V.: Julie Andrews, James Garner, Kompozitorius Henry Mancini (Oskaro premija). JAV 1982 m.
Viena karta dievino miuziklą „Muzikos garsai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Julie Andrews. Tai buvo 1965-aisiais. Beveik po dvidešimties metų šiek tiek primiršta aktorė vėl gavo šansą blykstelėti klasikiniame Holivudo miuzikle ir neprašovė.
„Viktoras, Viktorija“, sukurtas pagal populiarią 1933 metų vokiečių komediją, gavo daug Oskaro nominacijų, žiūrovų simpatijų. Oskarą už šį filmą pelnė kino kompozitorius Henry Mancini. Filmą režisavo Blake Edwardsas, sukūręs „Rožinę panterą“, „Pusryčius pas Tifani“ .
Rugpjūčio 25 dieną žymiam kino režisieriui Georgijui Danelijai sukako 80 metų. Ta proga nusprendėme į mūsų pasiūlymus įtraukti po vieną rusų filmą. Režisierius Georgijus Danelija gimė Tbilisyje, čia įgijo profesiją. Vėliau tapo Rusijos gruzinu, gyvenančiu Maskvoje ir mylinčiu šį eklektišką miestą. Kine jis debiutavo filmu „Serioža“ (1960) ,vėliau režisavo žymius filmus „Aš žingsniuoju per Maskvą“ , „Afonia“, „Mimino“, „Rudens maratonas“, „Pasas", „Kin-dza-dza“. Georgijus Danelija visada buvo vienas stipriausių lyrinės (liūdnokos) komedijos ir satyros meistru. Šiuose žanruose jam sunku rasti lygių. Iš visų jo kūrinių siūlome skandalingiausią ir savo laiku labai netikėtą komediją „Rudens maratonas“.
Trumpai galima pasakyti, kad filmas pasakoja apie gerą inteligentą, besistengiantį visiems įtikti, bet neturintį tvirto charakterio. Patekusį į neišsprendžiamo meilės trikampio spąstus ir nemokantį tvarkytis su tarybiniam inteligentui nebūdinga situacija. „Rudens maratonas“ palietė visų žiūrovų širdis. Tik skirtingai. Vieni režisierių dievino. Kiti - ypač apgautos žmonos ir nusivylusios meilužės - troško filmo autoriui mirties ant laužo.
Tegu švyti Jūsų šypsenos rugsėjo 23 dieną restorane „Value“!
„Lietuvos kultūros savaitė Lvove”
Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje bendradarbiaudama su Lietuvos garbės konsulatu Lvove, Europos integracijos studijų centru (EISC), Idėjų muziejumi Lvove, Tarptautiniu knygų leidėjų forumu, J. Meko centru bei Tarptautiniu trumpo metro filmų festivaliu „Tinklai“ rugsėjo 15 – 19 d. rengia jau tradicine tapusią Lietuvos kultūros savaitę Lvove.
Lietuvos kultūros savaitė Lvove bus atidaryta Lvovo Idėjų muziejuje, kurio patalpose bus eksponuojama Žalgirio mūšio jubiliejui skirta paroda. Šalia šios parodos kultūros mylėtojai Lvove galės aplankyti personalinę Eimanto Ludavičiaus piešinio parodą, apie barokinį Lietuvos teatrą sužinoti diskusijos, skirtos Žemutinės pilies teatrui, vakarais, pasilikus muziejaus uždarame kieme, susipažinti su Lietuvos kinu, kurio pristatymų programoje Šiuolaikinis trumpo metro Lietuvos kinas bei J. Meko filmų programa.
Šalia kultūrinės programos Lietuvos gerbėjai turės puikią progą susipažinti ir su kultūriniu Lietuvos virtuvės paveldu. Savaitės programos rėmuose, bus pristatomi lietuviški šakočiai, neliks nepaminėti ir cepelinai, apie kurių ‚gurmanines‘ tradicijas pasakos mūsų kultūrologas, Tarptautinio knygų leidėjų forumo svečias – Leonidas Donskis.
Rugsėjo mėnesį jau beveik veik dvidešimtis metų Lvovas tampa Teksto erdve, į kurią suvažiuoja rašytojai, poetai, filosofai, vertėjai bei kultūrologai iš įvairiausių pasaulio šalių. Tad ir Lietuvos kultūros savaitės rėmuose, bendradarbiaujant su Tarptautiniu knygų leidėjų forumu, numatytos įvairios paskaitos bei diskusijos. Į Leonido Donskio knygos, kuri buvo išversta į ukrainiečių kalbą: „Įaudrinta tapatybė ir modernusis pasaulis“ (Tezis, Kijevas, 2010) pristatymą bus kviečiami kultūros istorikai, politologai bei visi kas civilizacijų istorija. Į intelektualinę diskusiją, kurioje kartu su Lietuvos parlamentaru Briuselyje dalyvaus ir Lenkijos, Ukrainos bei Rusijos intelektualai, „Tolerancija ir Ukrainos ir postsovietinės erdvės šalių indentifikacijos problema XXI amžiuje“ bus kviečiami visi, kurie norės diskutuoti apie Europą XXI amžiuje.
Kaip teigia LR kultūros atašė Ukrainoje dr. Gabrielė Žaidytė: Lietuvos kultūros savaitės Lvove programoje – abiem šalim naudingi ir į ateitį orientuoti projektai, tai diskusijos, ir istorinės parodos, šiuolaikinės Lietuvos meno parodų bei kino programų pristatymai ir pokalbiai apie kultūrinį virtuvės paveldą ‚pagardinti‘ lietuviškais šakočiais. Tad manau, kad Lietuvos kultūros savaitė Lvove šiais metais bus ir spalvinga, ir įdomi, ir turtinga ir labai ‚skani‘.“
Lietuvos kultūros savaitės Lvove atidarymas rugsėjo 15 d., 18 val., Lvovo idėjų muziejuje, Valova g. 18A.
Projekto organizatoriai: LR ambasada Ukrainoje, LR garbės konsulatas Lvove
Projekto partneriai: Europos integracijos studijų centras (EISC), Idėjų muziejus (Lvovas), Tarptautinis knygų leidėjų forumas, Jono Meko vizualiūjų menų centras (Vilnius), Tarptautinis trumpo metro filmų festivalis „Tinklai“.
Video kursų uždarymas Fluxus ministerijoje
Video kursų uždarymas. Ketvirtadienį 19.00 Fluxus ministerijoje, Didžiojoje salėje. Kursų dalyvių ir festivalių trumpo metro filmukai. Dėkojame dėstytojams: Janinai Lapinskaitei, Ričardui Matačiui, Marijui Bagdonavičiui, Ignui Miškiniu, Artūrui Jevdokimovui, Evaldui Jansui, Saulei Jonušaitytei, Mildai Vaičiūnaitei, Jonui Trukanui, Pauliui Juočeriui.
2010-09-08
IDEALIOS PERSPEKTYVOS TRIUKAI
Jono Meko vizualiųjų menų centras
IDEALIOS PERSPEKTYVOS TRIUKAI
Apropriatio (lot.)
Užvaldymas ko nors, pavertimas savo nuosavybe
Grafospasmos (gr.)
Rankos pirštų raumenų mėšlungis, atsirandantis mėginant rašyti
Žmogaus ar gyvūnų vamzdinių organų sienų banguojantys judesiai, atsirandantys, susitraukiant jų raumenims;
sąlygoja tų organų, pvz., žarnų, turinio judėjimą
Sfumato
Kylančio garo ar ore besisklaidančios miglos įspūdis
Contrapposto
Kūno dalių išdėstymas pagal priešingas ašis
Campanilismo
Terminas, kilęs iš sąvokos campanile, žymintis lokalinio patriotizmo aktyvumą
Horror vacui
„Tuščios erdvės baimė“. Negatyvios erdvės nebuvimas, kai kiekvienas „tuščias“ plotas kuo nors uždengiamas, perkraunamas detalėmis
Chiaroscuro
Šviesos ir šešėlio santykio šablonas paveiksle. Ramus chiaroscuro buvo svarbus Renesanso dailės elementas, o stiprūs chiaroscuro kontrastai tapo Baroko simboliu
Parodos dalyviai:
Adomas Danusevičius
Antanas Sutkus
Aušra Kiudulaitė
Darius Vaičekauskas
Donatas Srogis
Gintaras Znamierowski
Jonas Zagorskas
Konstantinas Bogdanas (jaun.)
Kristijonas Miliūnas
Ričardas Bartkevičius
Robertas Gritėnas
Rolandas Rastauskas
Rolandas Rimkūnas
Svajonė & Paulius Stanikai
Virginijus Kinčinaitis
Parodos kuratorius:
Kęstutis Šapoka
Parodos atidarymas rugsėjo 8 d. 18 val.
Paroda veiks rugsėjo 8 – 24 d.
M. Bagdonavičiaus paskaita SOLO Žurnalistika - Technologijų Lyderė
Šį penktadieni, rugpjūčio 20 diena, 18 valandą Marijus Bagdonavičius skaitys paskaitą SOLO Žurnalistika - Technologijų Lyderė. Fluxus ministerijoje, Didžiojoje salėje, 5 aukšte. Paskaita yra paremta dr. Aaron P. Vogel teorija ir buvo paruošta metinei Tarptautinei Žurnalistų Federacijos konferencijai. Paskaitą skaitysiantis Marijus Bagdonavičius yra dokumentinių filmų režisierius, Meno kūrėjo statuso turėtojas, tikrasis Frontline, Tarptautinės Žmogaus Teisių Gynimo, Nacionalinės Kinoproduserių bei Lietuvos Žurnalistų sąjungos narys. Taip pat M. Bagdonavičius jau daugiau nei 20 metų bendradarbiauja su žymiausiomis pasaulio media kompanijomis ir yra oficialus Sky News bei Journeyman bandradarbis.
Šiuolaikinio meno muziejuje Kijeve baigėsi visą mėnesį trukusi paroda „Iš Niujorko su meile: Jonas Mekas, „Fluxus“ir Amerikos kino avangardas“, kurią bendradarbiaujant su JAV ambasada ir LR ambasada Ukrainoje surengė VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centras. Paroda, kuri apėmė XX amžiuje vykusio garsaus avangardinio meno judėjimo laikotarpį, sulaukė didžiulio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio ir buvo pripažinta kaip geriausia šio sezono paroda surengta Ukrainos sostinėje.Tai pirmoji VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centro paroda surengiama užsienyje, siekiant plačiajam pasauliui pristatyti dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų, lietuvių išeivių Jono Meko ir Jurgio Mačiūno Fluxus judėjimo įkūrėjo darbus.
Pagrindiniai meno darbai buvo atrinkti iš neseniai Centro įsigytos Fluxus kolekcijos. Jonas Mekas specialiai parodai parengė filmų programą, į kurią įtraukė svarbiausių modernaus meno vizionierių darbus, atspindinčius avangardo estetiką ir pasaulėžiūrą.
Siekiant, kad Vilnius būtų laikomas avangardinio meno Meka ir ambicingai einant užsibrėžto tikslo link VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centras artimiausiu metu planuoja panašias parodas surengti Vienoje (Austrija), Zagrebe, Splite (Kroatija), Tbilisyje (Gruzija).
2010-07-29
Apie daugiafunkcinio kultūros centro „Hermitage Guggenheim“ galimybių studiją
Siekdami, kad Vilnius taptų patraukliu regioniniu kultūros centru, o Lietuva moderni, dinamiška ir drąsi valstybė, turime skatinti kultūrinį turizmą. Remiantis anksčiau vykdytais Baltijos regiono tyrimais, Vilnius turi unikalią galimybę tapti, kultūros regiono lyderiu. Aplink miestą 300 kilometrų spinduliu gyvena daugiau nei 15 milijonų gyventojų, Vilnių automobiliu lengvai galima pasiekti išMinsko, Rygos,Kaliningrado.
Remiantis Ispanijos Bilbao, Vokietijos Rurh, Kaarlsruhe, Helsinkio patirtimis buvo pastebėta teigiamų investicijų įkultūrinę miestų infrastruktūrą. Tokie projektai ypatingai pagerinojų socialinę, ekonominę, kultūrinę, turizmo sektoriaus sferą,miestai tapokonkurencingesniregione ir žinomesni platesnei visuomenei.
Lietuvos valstybės geografinė padėtis iš tiesų ypatinga.Istorija prabyla ir apie išskirtiniuskultūrinius šaliessantykius su aplinkinėmis valstybėmis. Todėl,pasikvietus dviejų skirtingų ir pasaulyje gerai žinomų kultūrų atstovus: Sankt Peterburgo Ermitažą bei Niujorko Guggenheimą, buvo pasirinkta idėja sukurti unikalų daugiafunkcinį kultūros centrą, kuris taptų Vilniaus dešiniojo Neries kranto architektūriniu simboliu, kuriame būtų įsteigtas naujas medijų, vizualiųjų menų centras, Litvakų kultūros centras, nekomercinio kino salės, edukacinis centras.
Dėl ekspozicijų kultūrinės ir meninės vertės vizualiųjų menų centras Vilniuje taptų ne tik Lietuvos, bet ir viso Šiaurės Rytų regiono turistų bei meno žinovų traukos objektu. Šio projekto partneriai Ermitažo ir Gugenheimo muziejai nuolat pristatytų tiek pastovių, tiek keičiamų vertingų ekspozicijų.
Vilnius buvo pasirinktas iš 140 miestų, siekusių tapti šio tarptautinio muziejų tinklo dalimi. Lemiamas kriterijus, dėl kurio buvo pasirinktas Vilnius, buvo projektuojamo centro orientacija į vizualinius menus bei visame pasaulyje žinomų Fluxus judėjimo pradininkų Jurgio Mačiūno bei Jono Meko darbų ir kolekcijų nuolatinį pristatymą. Įgyvendinus šį projektą, Lietuvoje atsirastų tarptautinis modernaus, tarpdisciplininio ir naujųjų medijų meno centras. O tokių vardų kaip Ermitažas ir Guggenheimas atsiradimas nedelsiant išplėstų centro žinomumą tarp kitų Europos ir pasaulio šalių bei užtikrintų gausųlankomumą.
Galimybių studijos tikslai:
Tam, kad būtų nustatyta, ar pakanka interesų ir išteklių paremti naujojo tarptautiniu mastu svarbaus meno muziejaus Vilniuje idėją, ar ji naudinga Vilniui, 2008-2009 metais buvo atlikta naujo muziejaus Vilniuje galimybių studija. Galimybių studijos tyrimasapėmė ekonominę, socialinę, kultūrinę,inžinierinę, architektūrinę, veiklos modelio bei turinio sukūrimo dalis.
Kas įgyvendino galimybių studiją?
Pagrindinis galimybių studijos vykdytojas -Solomono R. Guggenheimofondas (toliau SRGF) ir Valstybinis Ermitažo muziejus. Šalia savo specialistų Guggenheimas ir Ermitažas pasikvietė tarptautinę įvairių sričių ekspertų komandą, kurią sudarė:
*Trys žymūs architektai (Massimiliano Fuksas (Italija), Zaha Hadid (Londonas) ir Danielis Libeskindas(JAV) su savo komandomis, dalyvavę architektūriniame numatomo muziejaus pastato koncepcijos konkurse.
* Tarptautinių konsultacijų įmonė „Booz Allen Hamilton“ (Prancūzija), teikusi konsultacines paslaugas, susijusias su rinkos tyrimais, ekonominio poveikio analize ir finansinės veiklos modeliu.
* Tarptautinė inžinerijos, architektūros ir konsultacijų firma IDOM (Ispanija), vykdžiusi numatomos pastato teritorijos tyrimą, techninę pastato koncepcijų analizę ir teikusi siūlomų statybos kainų sąmatas.
* Meno ir ekspozicijų rengimo programų pagrindiniaikonsultantai buvo kviestiniai meno profesionalai: John Hanhart iš „Smithonian“ muziejaus (JAV) ir nepriklausoma ekspertė Caitlin Jones.
* Papildomi architektūriniai vertinimai, rengiant studiją, buvo paruošti inžinerinės firmos „ARUP“ (JAV) ir „Faithful + Gould“ (JAV).
Tarptautinis architektūrinis konkursas buvo sudėtinė Galimubių studijos dalis. Konkurso nugalėtoją išrinko tarptautinė nepriklausoma žiuri komisija, kurią sudarė Lietuvos architektų sąjungos atstovas, LR ministras pirmininkas, Vilniaus miesto meras, Solomon R. Guggenheimo fondo direktorius, Valstybinio Ermitažo muziejaus direktorius ir Vokietijos architektūros muziejaus direktorius.
Galimybių studjos kaina
Galimybių studijos kaina kartu su Zaha Hadid, Daniel Libeskind, Massimiliano Fuksas architektūrinėmis koncepcijomis bei modeliais irtarptautinio konkurso parengimu Vilniuje sudarė 2.5 milijonus dolerių arba 6 552 000Lt.
Kas mokėjo už galimybių studiją?
93,41% arba 6,120,413 Ltparamos projektui suteiktė privatūs rėmėjai („Akropolis“, „RANGA GROUP“, „LAWIN“, „Ūkio Bankas“, „Garsų pasaulis“, „Remada“, „Fegda“, „Vėtrūna“, „Panevėžio keliai“, A. ir A. Zuokai, the Bajorunas/ Sarnoff foundation, A. Soloveičikas, A. ir M. Vaupšai, G. Monkevičius, K. Musteikis, A. Ir G. Vyšniauskai.
Valstybės ir Vilniaus savivaldybės parama buvo 431,587 Lt, o tai sudarė 6.59% galimybių studijos vertės.
Kodėl valstybė skyrė lėšas daugiafunkcinio kultūros centro vystymui?
1.Vyriausybės strateginio planavimo komitetas pritarė daugiafunkcinio kultūros centro “Jono Meko vizualiųjų menų centras ir muziejus Hermitage/Guggenheim Vilnius” kūrimui Vilniuje, greta Baltojo tilto esančioje teritorijoje.
2.LR Vyriausybės nutarimu Daugiafunkcinio kultūros centro projektasbuvo įtrauktas į valstybės prioritetinių projektų sąrašą.
3.Vilniaus daugiafunkcinis kultūros centras buvo vienas iš svarbiausių „Vilnius – Europos kultūros sostinė, 2009“ programos potencialių investicinių projektų. Projekto idėja buvo įtraukta į 2009 metais Lietuvos pateiktą paraišką Europos Komisijai dėl Europos kultūros sostinės vardo suteikimo.
4.Lietuvos turizmo departamento pristatytoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos turizmo komunikacijos ir turizmo strategijoje 2009-2013 m. sakoma :“Kultūrinio turizmo sektoriaus konkurencingumą padidintų pasaulinio lygio projekto -Guggenheim‘o muziejaus įgyvendinimas Vilniuje. Guggenheim‘o muziejus galėtų tapti Lietuvos turizmo sektoriaus pagrindine ikona, ženkliai įtakosiančią užsienio turistų srautų didėjimą ir atvykstamojo turizmo pajamas“.
5.Projektas, kaip svarbus aspektas, tris kartus buvo pristatytas Vilniaus miesto tarptautinėse Urbanistikos ir miesto vystymo parodose Kanuose.
6.Vilniaus vardą minėjo didžiosios naujienų agentūros bei televizijos (Reuters, Bloomberg, CNBC), apie Guggenheimo planus vystyti projektą Vilniuje rašė didieji laikraščiai „The New York Times“ , „The Los Angeles Times“, “Le Monde”, architektūros ir kultūros žurnalai „Artsjournal“, „Artobserved“,, projektas buvo įtrauktas į svarbiausius architektūros almanachus, išleistus JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
6.Google paieškoje šis projektas minimas 61 600 kartus.
Šių metų liepos 6 dieną JMVMC galerija nedirbs.
2010-06-08
Iš Niujorko – su meile: Jonas Mekas, Fluxus ir Amerikos avangardinis kinas
Šioje parodoje atspindima Amerikos avangardinio meno judėjimo istorija, pristatant ryškiausius kūrėjus įvairiomis medijų formomis: 16 mm kino juosta, Fluxus menu, filmų kadrais, dokumentais ir video instaliacijomis. Didžiausias dėmesys parodoje skiriamas avangardinio kino pradininko Jono Meko naujausiems darbams ir Fluxus judėjimo ryškiausiems atstovams, pavyzdžiui, Jurgiui Mačiūnui, Yoko Ono, George Brecht, Nam June Paik, Ben Vautier.
Legendinis filmininkas Jonas Mekas tęsia savo novatoriškus darbus, kurdamas filmus ir video instaliacijas. Jo kūriniai buvo pristatyti Venecijos bienalėje ir P.S.1 / MoMA Niujorke. Į šią parodą įtraukta Meko daugiaekranė instaliacija „Griovimo kvartetas“ ir 16 mm filmų ciklas „Niujorkui – su meile“. Meko darbuose matomi jo plačiai pasaulyje žinomi draugai, įskaitant John Lennon, Yoko Ono, Salvador Dali, Jurgį Mačiūną, Andy Warhol, Richard Serra, Nam June Paik ir Allen Ginsberg. Taip pat bus parodytas filmas „Zefiro Torna: vaizdai ir Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (1992) – kinematografinis Meko ilgamečio draugo ir kolegos, Fluxus menininko Jurgio Mačiūno pagarbos ženklas.
Parodai specialiai buvo atrinkti ypatingi darbai iš Jono Meko vizualiųjų menų centro neseniai įsigytos Fluxus kolekcijos. Mačiūno readymade ženklas „No Smoking“ (1963/1973), jo bendras kūrinys su George Brecht „Iced Dice“ (1964) ir Yoko Ono „Do It Yourself“ (1966) rodo Fluxus judėjimo sąmojingą prigimtį ir galimybę kurti meną kasdieniais daiktais ir veiksmais.
Jono Meko fondas ir Dom Kino pristato pagrindinių ir įtakingiausių Naujojo Amerikos kino judėjimo (1960-aisiais – 1980-aisiais) filmų programą. Į ją įtraukti Jono Meko šedevrai "Reminiscences of a journey to Lithuania" (1972), "In Between" (1978) ir "Award Presentation to Andy Warhol" (1964), Maya Deren charakteringi siurrealistiniai filmai "Meshes of Afternoon" (1943) ir "A Study in Choreography for Camera"(1945), žymusis Amerikos avangardo filmas – Paul Strand ir Charles Sheeler “Manhatta” (1921), Joseph Cornell klasikinis filmas "Rose Hobart" (1936), Ken Jacobs "Little Stabs of Happiness" (1960), Marie Menken "Glimpse of the Garden" (1957), "Eye Music in Red Major" (1961) ir "Go Go Go" (1964), Bruce Baillie "Castro Street" (l966) ir novatoriškas Stan Brakhage filmas "Anticipation of the Night" (1952).
Daugelis šių filmų išsaugoti Niujorko Antologijos filmų archyve, kuriame saugomas ir rodomas Nepriklausomasis ir avangardinis kinas.
Ši programa bus pristatyta nuo 2010 m. birželio 8 d. iki birželio 10 d. Dom Kino, Kijeve.
Parodos rengėjai yra Jono Meko Vizualiųjų Menų Centras, Jono Meko Fondas ir The American Center. Pagrindiniai parodos rėmėjai yra "Akropolis", "Ūkio Bankas", "Ranga Group" ir "LAWIN".
2010-06-07
Vilniuje – galimybė prisiliesti prie lietuvių kurtos Niujorko SoHo istorijos
„Illegal Living“ („Nelegalus gyvenimas“) - tai Niujorko SoHo rajono, Wooster g. 80 esančio pastato istorija, kuria atskleidžiamas Fluxnamių kooperatyvų – pirmosios pasaulyje kūrybinės industrijos – atsiradimas ir raida. Pirmąjį kooperatyvą Fluxhouse Coop II įkūrė lietuvis Jurgis Mačiūnas, pasaulyje bei Lietuvoje žinomas kaip SoHo rajono ir Fluxus meno judėjimo iniciatorius.
Knygoje gausu archyvinės medžiagos, išsamių pokalbių, architektūrinių tyrimų, prisiminimų, atskleidžiančių sudėtingas SoHo kūrimo aplinkybes, teisines kliūtis, kurias Jurgis Mačiūnas ir jo bendraminčiai turėjo įveikti kasdien. Su Wooster g. 80 pastatu susiję daugiau nei šimtas pasaulinės reikšmės menininkų: Trisha Brown, Richard Foreman, Allen Ginsberg, Philip Glass, John Lennon, Hermann Nitsch, Yoko Ono, Nam June Paik, Andy Warhol ir kt.
„Illegal Living“ yra žvilgsnis į SoHo iš vidaus, nes patys autoriai – Roz Bernstein ir Shael Shapiro yra Niujorko SoHo gyventojai.
Roz Bernstein yra Niujorko universiteto Baruch koledžo žurnalistikos ir kūrybinio rašymo profesorė. Taip pat ji dėsto kūrybinį rašymą Žurnalistikos mokykloje CUNY. Jos knyga „Boardwalk Stories“ išleista 2009 metais.
Shael Shapiro yra architektas, dirbęs kartu su J. Mačiūnu, gyvenęs pirmajame kooperatyve Wooster 80, loftų pastatus pritaikantis gyvenamosioms reikmėms. Sh. Shapiro buvo PS1 menininkų studijos ir muziejaus Niujorke, Queense, atidaryto 1976 m., architektas.
Knygos pristatymas „Fluxus Ministerijoje“ žymi prekybos šia knyga Lietuvos knygynuose pradžią. Iki šių metų pabaigos JMF planuoja knygą išversti ir į lietuvių kalbą.
2010-05-25
John Hatfield paskaitų laikas ir vieta
2010-05-18
Founding of New York’s SoHo to be Featured in Vilnius Exhibition
George Maciunas, architect and visionary founder of the Fluxus art movement, conceived the idea of establishing cooperative buildings in New York where people could freely work and create. Rare documents, structural maps and correspondence with officials detail the excruciating process he underwent to legalize SoHo that transformed the entire downtown area.
Visual works by renowned Fluxus artists Shigeko Kubota and Larry Miller will be shown along with those of filmmaker Jeffrey Perkins and photographer Peter Moore. First-person interviews and historical footage will complement the exhibition. A special Guest of Honor will be the legendary avant-garde filmmaker Jonas Mekas, a close co-worker with George Maciunas during the early period of the creation of SoHo.
“The SoHo phenomenon was an important creative initiative that made a significant impact on social urban development in New York. It is compelling in its grand scope and should be appreciated by both a local Lithuanian audience as well as an international one”, stated Mr. Arturas Zuokas, founder of the Jonas Mekas Visual Arts Center.
The publication of “Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of SoHo” by authors Roslyn Bernstein and Shael Shapiro will be celebrated at the opening. Hundreds of artists, including Allen Ginsberg, Philip Glass, John Lennon, Hermann Nitsch, Yoko Ono, Nam June Paik, and Andy Warhol were drawn to the building by Jonas Mekas’ Cinematheque and showed their work in and around it.
In conjunction with the opening of the exhibition, Deputy Director of the New Museum of Contemporary Art in New York, John Hatfield, will give a series of lectures highlighting the effects and significance of cultural neighborhoods on the economic, social and political life of a city. His main presentation in Vilnius will be at the “Ministry of Fluxus”, a new venue containing studios, galleries and performance areas for avant-garde artists.
The exhibition is being hosted by the Jonas Mekas Visual Arts Center, the Jonas Mekas Foundation and The American Center and will run through September 1st. Major corporate sponsors of the exhibition are “Akropolis”, “Ukio Bankas”, “Ranga Group” and “LAWIN”.
FACT SHEET 05/18/10 - MINISTRY OF FLUXUS VILNIUS, LITHUANIA SEEKS TO BECOME CAPITAL OF FLUXUS
CONCEPT AND OBJECTIVE: Vilnius, Lithuania has declared itself the international capital of Fluxus art in the 21st Century and to that end has established a Ministry of Fluxus. Young artists in Lithuania have chosen this innovative intervention to establish an environment conducive to unhindered creative expression. PARTICIPANTS: Over two hundred artists, sculptors, musicians, photographers, actors and creative spirits have begun producing provocative works of art at the Ministry of Fluxus with an invitation to view the world through the prism of the previously unknown and unexpected. The Ministry of Fluxus follows in the footsteps of Lithuanian-American George Maciunas, a founder of the Fluxus movement in New York in the 1960s. VENUE: Former premises of the Ministry of Health of Lithuania located at 27 Gedimino Prospect, the main street of downtown Vilnius. The run-down and abandoned building was cleaned up by artists and their friends and has been transformed into an unconventional space for creativity, symbolically changing a building that focused on curing an ailing body into one that will cure the soul. OPENING EVENTS: On April 23rd, thousands of young Lithuanians with friends from Europe, Asia and the United States turned out to celebrate the opening of the Ministry of Fluxus. A number of completed works of art, sculpture and installations were presented along with live music and other performances. On April 24th, following a long-standing Fluxus tradition of looking to the East for inspiration, an exhibition by Japanese artists was opened and followed by a concert by the Japanese group “Gothika”. FACILITIES: The Ministry of Fluxus acts as an “Arts Incubator” and contains artists’ studios as well as gallery areas. The “e-Mekas Cinema Center” (named in honor of legendary filmmaker and Fluxus artist Jonas Mekas) exists side by side with smaller film screening halls and performance spaces. There is a “City of Future Lab” on the rooftop and a skate-boarding club in the basement. A ground-floor wine and water bar is named “The Hospital”. INTERNATIONAL DIVERSITY: Artists from other countries will find a hospitable space at the Ministry of Fluxus to create and display their work. There are a limited amount of hostel facilities available for short-term visitors. INITIATOR: Mr. Arturas Zuokas, the innovative former Mayor of Vilnius conceived the project and is the main driving force behind it. DURATION: The Ministry of Fluxus is a temporary one-year project. WEB INFO: Facebook: “Fluxus Ministerija” CONTACT INFORMATION: Kristijonas Kucinskas Email: kristijonas@mekas.lt Cell: +370.657.64432 or Arturas Zuokas Email: arturas@zuokas.lt Cell: +370.655.29299
FACT SHEET 05/18/10 – “GEORGE MACIUNAS: FATHER OF SOHO” NEW EXHIBITION TO OPEN IN VILNIUS ON JUNE 1ST
An exhibition “George Maciunas: Father of SoHo” will open to the public on June 1st in Vilnius, Lithuania, a city that seeks to become the new capital of Fluxus art in the 21st Century. The exhibition, which will run until September 1st, will feature rare documents, structural maps and correspondence between George Maciunas and the New York City government, relaying the intricacies of developing a project of such magnitude.
VENUE: Jonas Mekas Visual Arts Center at 14 Gyneju St., Vilnius, Lithuania. GEORGE MACIUNAS: A Lithuanian-American architect and visionary founder of the Fluxus art movement, Maciunas conceived the idea of establishing a series of cooperative buildings in New York to provide a viable place for people to freely work and create. He undertook the role of developer for these projects and for this he is generally recognized as the founder of SoHo - both as an actual place and a state of mind. Maciunas went through an excruciating process to legalize the SoHo area that many avant-garde artists came to consider their home and scores of others perceived as a Mecca for viewing and experiencing cutting-edge art. Maciunas’ efforts resulted in the transformation of the entire downtown area of New York and also led to the creation of TriBeCa. Two years after his death, SoHo became and remains one of the most fashionable areas of downtown New York with many high-end stores, boutiques and restaurants. SOHO COLLECTION: The Jonas Mekas Visual Arts Center (JMVAC) of the City of Vilnius has in its holdings an important collection of Maciunas’ Fluxus art as well as extensive archival documents. A selection of this material will be on view during the exhibition. Mr.Arturas Zuokas, founder of the JMVAC, stresses the enormous impact that Lithuanian American Maciunas had on the social urban development of New York and the significance of the exhibition in opening to public view documents that detail Maciunas’ grand-scale of thought and vision. OTHER HIGHLIGHTS: Visual works by internationally renowned Fluxus artists Shigeko Kubota and Larry Miller will be shown along with those of filmmaker Jeffrey Perkins and photographer Peter Moore. First-person interviews and historical footage will complement the exhibition. SPECIAL GUEST OF HONOR: Legendary avant-garde filmmaker Jonas Mekas, a close co-worker of Maciunas’ during the early period of the creation of SoHo will attend a VIP preview of the exhibition on May 29th. MAJOR CORPORATE SPONSORS: Akropolis, Ukio Bankas, Ranga Group and LAWIN WEB INFO: www.mekas.lt CONTACT INFORMATION: Kristijonas Kucinskas Email: kristijonas@mekas.lt Cell: +370.657.64432 or Arturas Zuokas Email: arturas@zuokas.lt Cell: +370.655.29299
FACT SHEET – 05/18/10 NEW BOOK : “ILLEGAL LIVING”
Illegal Living is the biography of a building that reveals the life of Fluxus and tells the story of 80 Wooster Street, the first successful artists’ cooperative located in the area of New York City now known as SoHo. Reborn after seven decades of life as a manufacturing building, it assumed a vibrant new identity when it became the headquarters for George Maciunas, founder of the avant-garde art movement, Fluxus. Maciunas bought the building in 1967 and transformed it into Fluxhouse Cooperative No. II, the first of sixteen live-work coop loft buildings with which he was involved. The building became a hub for art-world events. Jonas Mekas’ Cinematheque was based there, as was Anthology Film Archives. Yoko Ono and John Lennon created and executed many projects in the building. Dancer Trisha Brown, Fluxus artist, Robert Watts, artist Charles Ross and Director Richard Foreman lived and/or worked there. Philip Glass had the first performance of his own work in the ground floor space. Drawing upon original photographs, archival papers, and architectural floor plans, and relying upon in-depth interviews with artists and activists, Illegal Living closely examines the history of 80 Wooster Street, in so doing illuminating the evolution of SoHo as an arts community. AUTHORS: Roslyn Bernstein is a professor of journalism and creative writing at Baruch College of the City University of New York (CUNY). She also teaches feature writing at the CUNY Graduate School of Journalism. Her book, Boardwalk Stories appeared in 2009. Bernstein has published news and feature articles, catalogue essays and opinion pieces on education, neighborhood development, media, culture and the arts for such publications as the New York Times, Newsday, the Village Voice, New York Magazine, Parents, Contemporanea, Artnews, the Columbia Journalism Review, and Buzzine.com. Shael Shapiro is an architect who was a pioneer in SoHo. George Maciunas consulted with him about architectural matters for 80 Wooster Street and other buildings. In 1971 at the height of the Fluxus movement, Shapiro assisted Maciunas in the production of a Yoko Ono/John Lennon museum show, and he then worked for Lennon and Ono for over a year. Shapiro specializes in the adaptive reuse of buildings and was the architect for the PS1 artist studios and museum in Queens, New York which opened in 1976. The Downtown Collection of the Fales Library at New York University has acquired Shapiro’s personal papers relating to the development of SoHo and the conversion of loft buildings. PUBLISHER: The book Illegal Living is being published in Vilnius, Lithuania by the Jonas Mekas Foundation and is tied into the opening of the exhibition “George Maciunas: Father of SoHo” at the Jonas Mekas Visual Arts Center in Vilnius, Lithuania which will open on June 1st at 14 Gyneju St. and run until September 1st.
FACT SHEET – 05/18/10 LECTURE SERIES BY JOHN HATFIELD IN LITHUANIA
Mr. John Hatfield, the Deputy Director of the New Museum of Contemporary Art in New York, will present a series of lectures on May 27-29 in Lithuania on the effects and significance of cultural neighborhoods on the economic, social and political life of a city.
BACKGROUND: John Hatfield, an arts administrator for over twenty years in New York City, has firsthand knowledge of downtown Manhattan’s cultural development and planning. He has worked at the New Museum of Contemporary Art in several capacities since 1992 and currently serves as Deputy Director. He is responsible for the management of museum operations as well as for managing real estate development and city and state relations. In 2002, Mr. Hatfield served as Assistant Vice President, Memorial, Cultural & Civic Programs for the Lower Manhattan Development Corporation where he worked to ensure the successful implementation of all plans and processes related to the selection and creation of a memorial to the events of September 11, 2001 and the cultural development of the World Trade Center site. TOPIC: Mr. Hatfield will discuss how neighborhoods in cities become cultural destinations and the main ingredients of a successful cultural district i.e. intellectual capital, real estate development, infrastructure and opportunity. A main topic will be the overview of SoHo’s transformation and evolution over the last thirty years into more of a commercial destination rather than a cultural one. Mr. Hatfield will also take a look at the coming into being of new cultural districts in New York City such as Chelsea and the Lower East Side which is the new location of the New Museum of Contemporary Art. International models such as Bilbao, Spain and Berlin, Germany will be touched upon. DATES AND VENUES: A presentation will be made to key urban planners and cultural decision-makers in the Vilnius Municipal government on May 27th. The presentation will be repeated on May 28th in Kaunas, the second largest city in Lithuania to Kaunas municipal officials. A keynote speaking engagement will take place on May 29th at the newly opened avant-garde arts incubator in the capital city of Vilnius called The Ministry of Fluxus located at 27 Gedimino Prospect that will be open to the public. HOSTS: Mr. Hatfield will be in Lithuania at the invitation of The American Center. His lecture series is tied into the opening of the exhibition “George Maciunas: Father of SoHo” at the Jonas Mekas Visual Arts Center in Vilnius, Lithuania that will open on June 1st at 14 Gyneju St. and run until September 1st. CONTACT INFORMATION: Kristijonas Kucinskas Email: kristijonas@mekas.lt Cell: +370.657.64432 or Arturas Zuokas Email: arturas@zuokas.lt Cell: +370.655.29299
Vilniuje – Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) – unikali paroda: „Jurgis Mačiūnas – SoHo įkūrėjas“
Ši paroda unikali, nes ją sudaro trys kultūriniai įvykiai ir renginiai: JMVMC bus pristatoma SoHo kūrimo dokumentinė medžiaga, dauguma iš Vilniaus miesto savivaldybės įsigytos Fluxus menininkų darbų kolekcijos, antra – amerikiečių autorių R. Bernstein ir Sh. Shapiro knygos „Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of SoHo“ leidimas anglų kalba Lietuvoje ir, trečia, Niujorko Šiuolaikinio meno muziejaus New Museum direktoriaus pavaduotojo John Hatfield paskaitos apie miestų virsmą kultūros traukos centrais gegužės 28 d., 11 val. ISM universitete Kaune ir gegužės 29 d, 12 val. Vilniuje, balandžio mėnesį atidarytame menų klasteryje „Fluxus Ministerija“.
JMVMC – pristatomas Jurgis Mačiūnas, architektas, vizionierius, SoHo įkūrėjas, sumanęs idėją įkurti kooperatyvus pastatuose, kuriuose galėtų dirbti ir kurti avangardo menininkai. Parodoje Vilniuje bus pristatyti reti dokumentai, struktūriniai žemėlapiai ir korespondencija tarp Jurgio Mačiūno bei Niujorko valdžios pareigūnų, atskleidžianti SoHo kūrimo aplinkybes.
Kartu su tarptautiniu mastu pripažintų Fluxus menininkų Shigeko Kubota ir Larry Miller video darbais, bus parodyti ir filmininko Jeffrey Perkins bei fotografo Peter Moore kūriniai. Parodą papildys interviu ir istorinė filmuota medžiaga.
Specialusis Garbės svečias parodoje bus Jurgio Mačiūno kolega, SoHo kūrimo laikotarpio dalyvis, legendinis avangardo filmininkas Jonas Mekas.
„SoHo fenomenas buvo svarbi kūrybinė iniciatyva, padariusi didelę įtaką Niujorko socialinei ir urbanistinei plėtrai. Tai buvo didžiulis užmojis, kurį turėtų įvertinti ir vietinė Lietuvos publika, ir tarptautinė auditorija. Gal ne tiek daug žmonių Lietuvoje žino, kad Niujorko SoHo rajonas išsaugotas lietuvių menininkų pastangų dėka, ir tai – pirmoji kūrybinė industrija pasaulyje“, - pažymėjo JMVMC Tarybos atstovas Artūras Zuokas.
Atidarymo metu bus pristatyta ir autorių Roz Bernstein bei Shael Shapiro Lietuvoje anglų kalba išleista knyga „Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of SoHo“. Šimtai menininkų, įskaitant Trisha Brown, Richard Foreman, Allen Ginsberg, Philip Glass, John Lennon, Hermann Nitsch, Yoko Ono, Nam June Paik ir Andy Warhol buvo susiję su Jono Meko Kinematekos pastatu ir pristatė savo darbus Wooster g. 80 bei SoHo rajone.
Jono Meko vizualiųjų menų centro ir Amerikos centro kvietimu, menų klasteryje „Fluxus Ministerija“ Niujorko Šiuolaikinio meno muziejaus New Museum direktoriaus pavaduotojas John Hatfield skaitys paskaitas, kuriose bus kalbama apie ekonominės, socialinės ir politinės kultūros kaimynystės poveikį ir reikšmę miestui. „Fluxus Ministerija“ įsikūrusi Vilniaus Gedimino prospekte, buvusioje Sveikatos ministerijoje, - XX amžiaus 7-8 dešimtmečio Niujorko SoHo atgimimas Vilniuje.
Parodą rengia Jono Meko vizualiųjų menų centras, kartu su Jono Meko fondu bei Amerikos centru. Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.
Parodą remia „Akropolis“, Ūkio bankas, advokatų kontora Lawin ir Žinių radijas.
Vilnius, Lietuva. Jono Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje, Lietuvoje, disponuoja Vilniaus miesto savivaldybės įsigyta unikalia Jurgio Mačiūno ir kitų Fluxus menininkų meno darbų kolekcija bei plačia archyvine medžiaga. Kolekciją sudaro ypatingai reta medžiaga, kuria dokumentuojamas SoHo virsmas avangardo menininkų namais.
Parodoje, kuri bus atidaryta visuomenei birželio 1 d. Vilniuje, Lietuvoje, Jono Meko vizualiųjų menų centre, bus pristatyti reti dokumentai, struktūriniai žemėlapiai ir korespondencija tarp menininko ir miesto vadovybės, atspindinti didžiulio projekto plėtros sudėtingumą.
Parodą papildys video interviu su menininkais, kurie gyveno ir dirbo SoHo, meno kritikais ir kitais asmenimis, kurie buvo įtraukti į SoHo projektą. Be to, bus rodoma filmuota medžiaga bei pasaulyje pripažintų menininkų, pavyzdžiui, Nam June Paik ir Shigeko Kubota, vizualiniai darbai ir instaliacijos.
Specialusis parodos Garbės svečias bus J. Mačiūno draugas, SoHo virsmo iš pramoninio rajono į pirmąją menininkų industriją dalyvis, avangardo filmininkas Jonas Mekas.
SoHo fenomenas buvo svarbi kūrybinė iniciatyva, kuri padarė reikšmingą įtaką Niujorko socialinei ir urbanistinei plėtrai bei viso pasaulio menininkams. SoHo istorija yra nepaprastai įdomi, todėl turėtų būti vėl priminta tarptautinei publikai ir ypač Lietuvos auditorijai.
Amerikos lietuvis Jurgis Mačiūnas buvo ne tik Fluxus menininkas, bet ir architektas. Tai jo mintis įkurti grupę kooperatyvų pastatuose, kurie tapo menininkų darbo vieta. Jis prisiėmė projekto vystytojo vaidmenį, todėl ir pripažįstamas SoHo įkūrėju. SoHo – tai ir geografinė vieta, ir dvasinė būsena. (žr. pridedamą „The New York Times“ straipsnį "The Irascible 'Father' of SoHo").
Vilnius, Lietuva. „Illegal Living“ („Nelegalus gyvenimas“) yra pastato Wooster g. 80, Niujorke, ir jame gyvenusių bei dirbusių žmonių istorija. Šis pastatas davė pradžią antriniam pastatų panaudojimui ir menininkų šešiolikos kooperatyvų atsiradimui. Šiuos kooperatyvus pradėjo kurti lietuvis SoHo iniciatorius Jurgis Mačiūnas, subūręs Fluxhouse Coop II, paskatinusį SoHo plėtrą.
Naudodami archyvinę medžiagą, išsamius interviu, architektūrinius tyrimus ir pasakojimus pirmuoju asmeniu, autoriai atskleidžia begalinius būdus, kuriais teisiniai formalumai ir neišvengiami kooperatyvų verslo žingsniai buvo sprendžiami kasdien. SoHo menininkai, susikoncentravę į kūrybą, taip pat subūrė bendruomenę, dalyvavusią patalpų pritaikyme gyvenimui ir darbui.
Pastatas buvo avangardo magnetas, pritraukęs legendinio filmininko Jono Meko Kinemateką, pirmajame aukšte įsikūrė hapeningų, filmų peržiūros, šokio ir teatro, koncertų ir dailės erdvės. Šimtai menininkų, įskaitant Trisha Brown, Richard Foreman, Allen Ginsberg, Philip Glass, John Lennon, Hermann Nitsch, Yoko Ono, Nam June Paik ir Andy Warhol kūrė ir rodė savo darbus šiame pastate ir kitose SoHo vietose.
Autoriai Roslyn Bernstein ir Shael Shapiro yra niujorkiečiai, gyvenantys SoHo.
Roslyn Bernstein yra Niujorko universiteto Baruch koledžo žurnalistikos ir kūrybinio rašymo profesorė. Taip pat ji dėsto kūrybinį rašymą Žurnalistikos mokykloje CUNY. Jos knyga „Boardwalk Stories“ išleista 2009 metais.
Shael Shapiro yra architektas, dirbęs kartu su J. Mačiūnu, gyvenęs pirmajame kooperatyve Wooster 80, loftų pastatus pritaikantis gyvenamosioms reikmėms. Shapiro buvo PS1 menininkų studijos ir muziejaus Niujorke, Queense, atidaryto 1976 m., architektas.
Knygą „Illegal Living“ („Nelegalus gyvenimas”) išleido Jono Meko fondas Vilniuje, Lietuvoje. Knygos anglų kalba prekyba Lietuvoje bus pradėta 2010 m. birželio pradžioje, o nuo birželio mėnesio pabaigos – ir JAV knygynuose. Iki metų pabaigos JMF planuoja knygą išversti ir į lietuvių kalbą.
FAKTŲ LENTELĖ – JOHN HATFIELD PASKAITOS
Vilnius, Lietuva. Kad pasidalintų savo patirtimi ir mintimis apie tai, kaip kaimynystė miestuose juos paverčia kultūros traukos centrais, gegužės pabaigoje į Vilnių atvyksta Niujorko Šiuolaikinio meno muziejaus New Museum direktoriaus pavaduotojas John Hatfield.
J. Hatfield daugiau nei dvidešimt metų buvo Niujorko miesto menų administratorius, todėl tiesiogiai pažįsta Manhattano kultūrinę plėtrą ir planavimą. Vilniuje jis susitiks su miesto vadovybe, menininkais, studentais, o Kaune pasidalins savo pastebėjimais su šio miesto savivaldybės atstovais.
J. Hatfield paskaitose pagrindinis dėmesys bus skiriamas SoHo kaitai per pastaruosius trisdešimt metų bei dabartinės būklės apžvalgai. J. Hatfield taip pat pažvelgs ir naujų Niujorko kultūrinių rajonų atsiradimą, pavyzdžiui, Chelsea ir Lower East Side, kuriame neseniai įsikūrė Šiuolaikinio meno muziejus New Museum.
Paskaitų metu bus aptarti ir europietiški modeliai, pavyzdžiui, Bilbao (Ispanijoje) ir Berlyno (Vokietijoje). Bus koncentruojamasi į tai, kas yra būtina sėkmingam kultūriniam rajonui – intelektinis kapitalas, nekilnojamojo turto plėtra, infrastruktūra ir t. t.
J. Hatfield analizuos kultūrinės kaimynystės efektus ir reikšmę ekonominiam, socialiniam ir politiniam miesto gyvenimui.
J. Hatfield į Lietuvą atvyks Amerikos centro ir JMVMC kvietimu. Jo paskaitos vyks Kaune gegužės 28 d. bei menų klasteryje „Fluxus Ministerija“, Gedimino pr. 27, Vilniuje, gegužės 29 d.
FAKTŲ LENTELĖ - „FLUXUS MINISTERIJA“
Vilnius, Lietuva. Beveik trys tūkstančiai jaunų žmonių balandžio 23 d. susirinko Vilniuje į „Fluxus Ministerijos“ iškilmingą atidarymą. Vilnius siekia tapti pasauline Fluxus sostine. Šventėje buvo ir performansų su ugnimi, dūmais, ir daugybė instaliacijų bei skulptūrų, muzikos. Virš pastato iškilmingai iškelta Fluxus judėjimo vėliava.
Jauni menininkai įkūrė menų klasterį ir pakvietė prisijungti palaikančiuosius šią idėją iš viso pasaulio.
Daugiau nei du šimtai dailininkų, skulptorių, fotografų, aktorių bei kūrybingų žmonių jau įkūrė savo dirbtuves „Fluxus Ministerijoje“ ir kuria provokuojančius meno kūrinius, leidžiančius pažvelgti į pasaulį netikėtu kampu. Menininkams iš kitų šalių „Fluxus Ministerija“ - taip pat palanki aplinka kurti ir rodyti savo darbus. Trumpalaikiams svečiams sudaroma galimybė apsistoti svečių namuose ir suteikiamos studijos darbui. „Fluxus Ministerijoje“ veikia kino centras „e-Mekas Cinema“, įrengtos salės repeticijoms ir viešiems renginiams, o mansardoje įsikūrusi „Ateities miesto laboratorija“.
„Fluxus Ministerija“ yra įsikūrusi ankstesnėse Lietuvos Sveikatos ministerijos patalpose – apleistame Gedimino prospekto pastate, kurį menininkai ir jų draugai pavertė netradicine kūrybine erdve.
Projekto sumanytojas ir spiritus movens A. Zuokas, atidarydamas „Fluxus Ministeriją“, sakė: „Fluxus judėjimą pradėjo lietuvis Jurgis Mačiūnas. Manau, Jurgis pritartų „Fluxus Ministerijos“ atsiradimui. Jo dvasia toliau bus gyva „Ministerijoje“, kur menininkai kuria naujus darbus ir, kas svarbiausia, naujos idėjos čia klesti. Niujorkas buvo XX amžiaus pasaulinė Fluxus sostinė. Neabejoju, kad Vilnius gali tapti XXI amžiaus pasauline Fluxus sostine.“
„Fluxus Ministerija“ yra vienerių metų projektas, skirtas pagerbti Fluxus judėjimą ir įtraukti į Fluxus atgimimą Vilniuje avangardo menininkus iš Lietuvos ir viso pasaulio.
Architektė ir dizainerė Zaha Hadid – žurnalo „Time“ šimtuke
Lietuvos žmonėms Z. Hadid žinoma kaip architektė, laimėjusi tarptautinį uždarą architektų konkursą, projektuojant galimą Vilniaus Ermitažo-Guggenheimo muziejų Vilniuje, teritorijoje šalia Baltojo tilto.
59-erių metų irakiečių kilmės architektė yra vizionierė, kurios projektuoti pastatai yra tapę legendiniais dėl savo originalumo. Jiems būdinga aistra, natūralumas, stiprybė bei jausmingumas. Architektūros ekspertai pažymi, kad Z. Hadid savo kūriniams suteikia jai pačiai būdingo moteriško jausmingumo. Jos asmeninis stilius – plaukai, balsas, drabužiai – turi savitą ryšį su jos projektuotais pastatais: nuo Vitra geležinkelio stoties Weilyje prie Reino (Vokietija) iki Rosenthalio šiuolaikinio meno centro Cincinnatyje (JAV) ir pagaliau vieno naujesnių darbų – Ermitažo-Guggenheimo muziejaus Vilniuje.
„Jausmingumas, lengvumas, skulptūrinė jos darbų kokybė rezonuoja su žiūrovo jausmais ir protu iškart, kai tik pamatai bet kurį architektės projektuotą pastatą“, - žurnalui „Time“ sakė dizainerė Donna Karan.
Z. Hadid – tai kultūrinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų, ji yra ne tik savojo laiko, bet kartu ir ateities moteris bei menininkė, paliekanti pėdsaką pasaulio architektūroje ir kultūroje.
2010-05-11
Jonas Mekas: tiesiog atsidūriau priekyje – avangarde
Ch. Workmano filmas – tai trumpa avangardinio kino istorija, pagerbiant J. Meko gyvenimo kūrybos darbus. Didžiausias dėmesys „Visionaries“ skiriamas praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio avangardinio kino pasaulio įvykiams. Per filmo pristatymą Jonas Mekas, kalbėdamas apie tuos laikus, sakė: „Mes, avangardo filmininkai, tuo metu buvome viena labai artima šeima.“
„Visionaries“ - tai filmas, kurį gali žiūrėti ir apie avangardą išmanantys žiūrovai, ir šios meno krypties pažinimo naujokai, nes darbe rodomos scenos iš įvairių filmininkų kūrinių, todėl ši avangardo istorija prikausto dėmesį. Vienas po kito avangardinio kino kūrėjai pažymi, koks svarbus buvo lietuvio J. Meko vaidmuo. Šį Ch. Workmano darbą taip pat galima vadinti avangardiniu.
J. Mekas per filmo pristatymą prisiminė, kaip ėmė kurti būtent avangardinį kiną: „Neskirstau kino į įprastines rūšis, tačiau tam tikri formų skirtumai vis dėlto yra. Pavyzdžiui, poetinis ar žurnalistinis, naratyvinis ar nenaratyvinis kinas. Tačiau kai darai tai, ko anksčiau niekas nedarė, atsiduri priekyje, avangarde, lyg pirmosiose kareivių eilėse per mūšį. Aš suardžiau visas savo filmų mizanscenas, norėjau atsidurti ten, kur paprastai būna aktorius.“ Po Tribeca festivalio JAV žurnale „Slant“ save filmininkas apibūdino kaip „šaukiantį kino maniaką“.
Režisierius Ch. Workmanas išgarsėjo 1986 metais, kai sukūrė įspūdingą aštuonių minučių koliažą iš įvairių Holivudo filmų ir buvo apdovanotas Oskaru už geriausią trumpametražį filmą. Jo naujausias darbas „Visionaries“ - tai nekomercinio kino kūrėjų filmų ir interviu koliažas. Tribeca kino festivalis – tai vienas ryškiausių kasmetinių Amerikos nekomercinio kino įvykių.
„Fluxus Ministerijos“ įkūrėjo Artūro Zuoko kvietimu, Ch. Workmanas rudenį tikriausiai atvyks į Vilnių ir parodys savo filmą „Visionaries“ Lietuvos publikai.
2010-04-21
Vilnius – XXI amžiaus Fluxus sostinė?!
XX amžiuje Fluxus pasaulinė sostinė buvo Niujorkas. „Fluxus Ministerijos“ projekto iniciatoriai siekia XXI amžiaus Fluxus sostine paversti Vilnių. Kūrybinei veiklai, skirtingų amžiaus grupių laisvalaikiui ir menams puikiai tinka nenaudojami pastatai. Praėjusią savaitę „Fluxus Ministerijoje“ surengta talka, kurioje įprastas vaizdas buvo toks: jauni žmonės su plaktukais, teptukais, voleliais ir kitomis remonto priemonėmis naujam gyvenimui kelia beveik dešimtmetį nenaudotą pastatą „vaiduoklį“. „Fluxus Ministerija“, kurioje veiks ir „Ateities miesto laboratorija“, atgaivins sostinės Gedimino prospektą, kurį nesėkmingai bando užkariauti įvairios parduotuvės.
„Fluxus Ministerija“ taps menų inkubatoriumi jaunų menininkų projektams ir idėjoms įgyvendinti, suvienys kuriančiuosius ir veikiančiuosius. Pastato rūsyje veiks Jono Meko fondo kino centras, menininkams prijaučiančių riedlentininkų ir riedutininkų klubas, pirmajame aukšte įsikurs vyno ir vandens baras „Ligoninė“ (kaip prisiminimas apie buvusią pastato paskirtį), antrajame aukšte esančiuose svečių namuose reziduos užsienio menininkai, likusiuose aukštuose – parodų salės, kūrybinės dirbtuvės ir kitos patalpos, o palėpėje – apžvalgos bokštas ir „Ateities miesto laboratorija“. Antrąją atidarymo dieną, šeštadienį, „Fluxus Ministerijoje“ koncertuos grupė „Gothika“ iš Japonijos, tarsi dar kartą patvirtindama, kad 1960-1970 m. Fluxus judėjimui svarbūs kultūriniai ryšiai su Rytais išlieka ir XXI amžiuje. Galima sakyti, tampa tradiciniais.
Buvusią Sveikatos apsaugos ministeriją kaip erdvę menams pirmieji naudoti ėmė Šiuolaikinio meno centro trienalės „Miesto istorijos“ kuratoriai: čia vyko parodos, diskusijos, filmų peržiūros. Jau nuo ateinančio penktadienio šiame pastate nuolatos bus organizuojamos paskaitos, kinematografininkų veikla, muzikiniai pasirodymai ir kt.
Projekto „Fluxus Ministerija“ iniciatorius – aktyviai politikoje nedalyvaujantis buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas – jau ne kartą yra įrodęs savo kūrybingumą ir organizacinius gebėjimus. Tai - ne pirmasis A. Zuoko kultūrinis projektas, galima prisiminti jo kartu su Užupio bendruomene inicijuotą Užupio respublikos nepriklausomybės paskelbimą, originalų naujojo savivaldybės pastato pristatymą visuomenei, kai visai savaitei pastatas buvo tapęs didžiausia meno galerija Baltijos valstybėse. Pagaliau „Menų spaustuvės“ kaip menų inkubatoriaus įkūrimas, pradedant pavadinimu ir pačia projekto koncepcija, sukurta buvusio mero. O dabar – naujas, sunkmečiu netikėtas projektas „Fluxus Ministerija“.
Taigi ateinantį penktadienį „Fluxus Ministerijoje“ bus iškelta jos vėliava, vyks džiazo pasirodymai, paroda „Vaistinė“ ir daugybė kitų įvykių, kurių organizatoriai, norėdami nustebinti, kol kas neatskleidžia.
2010-04-20
Jonas Mekas – kino festivalio „DotFest“ žiuri narys
Žiuri buvo sudaryta iš keturių narių: filmininko Jono Meko, LIAF direktoriaus Nag Vladermersky iš Didžiosios Britanijos, filmininko Jean-Gabriel Periot iš Prancūzijos ir menininko Andre Werner iš Vokietijos. Jonas Mekas festivalyje „DotFest“ buvo vienas iš kritiškiausių vertintojų: pažymėjo, kad dauguma komisijai atsiųstų filmų buvo banalūs ir nenuotaikingi. Kita vertus, Jonas Mekas ir kiti komisijos nariai sutiko, kad animaciniai filmai buvo vieni iš geriausiųjų. Dauguma festivaliui atsiųstų filmų buvo sukurti kino kompanijų, Jonas Mekas pasigedo „rankų darbo“ filmų, tačiau pažymėjo, kad būta poetiškų darbų. Jono Meko ypatingo dėmesio ir palankumo susilaukė Indijoje sukurti filmai. Atsisveikindamas su kitais komisijos nariais, Jonas Mekas pasakė: „Pasimatysime kine, iki!“.
Jono Meko prisiminimai apie atvykimą į Niujorką - solidžiame rinkinyje
Šioje knygoje apie savo pirmąsias dienas Didžiajame Obuolyje pasakoja daugiau nei 50 žymiausių niujorkiečių, jau kelis dešimtmečius Niujorką vadinančių savo namais. Patys ryškiausieji – Liza Minnelli, Danny DeVitto, Danielis Libeskindas ir kt. Jono Meko atsiminimai ypatingi tuo, kad jis šioje knygoje pristatomas kaip vienas iš atvykusiųjų į Niujorką po DP stovyklos. Dėl to atsiminimai tampa itin vertingi ir praturtinantys rinkinį. Atvykėliai pasakoja apie pirmąsias ilgas benames naktis Niujorke, pirmąją meilę, įsimintiniausius valgius, niekingus darbus, lėtus pasivaikščiojimus Brodvėjumi ir t. t. Savotišką Niujorko enciklopediją – knygą „My First New York“ - galite įsigyti internetu: http://www.harpercollins.com/books/9780061963933/My_First_New_York/index.aspx
2010-03-22
Startavo nauja Jono Meko svetainė www.jonasmekasfilms.com
Svetainė viso pasaulio internautams bus priemonė sužinoti apie naujausius J.Meko planus bei veiklą, susipažinti ar giliau pažinti avangardisto literatūrinius tekstus, muziką, pažiūrėti video medžiagos, instaliacijų ar kitokių meno projektų nuotraukų, skaityti tekstų apie J.Meko daugiakryptį meną. Tie, kas nusiteikę ne taip rimtai (J.Mekas jus už tai mėgtų), gali atsiversti juokų ir anekdotų rubriką. Naujoji J.Meko svetainė www.jonasmekasfilms.com – interaktyvi: iš jos tiesiogiai galite patekti į Antologijos filmų archyvo, Filmininkų kooperatyvo Niujorke ir kitas susijusias interneto svetaines. Yra čia nuoroda ir į Jono Meko vizualiųjų menų centro Lietuvoje svetainę – šis Centras, kaip, neabejotina, ir daugelis lietuvių, yra J.Meko draugai. Taigi – www.jonasmekasfilms.com
2010-ųjų m. kovo 11-13 d. JMVMC galerija nedirbs.
2010-ųjų m. kovo 11-13 d. JMVMC galerija nedirbs.
Lankytojų laukiame nuo kovo 16 dienos.
Filmo "Lietuva ir SSRS žlugimas" premjera per LTV2
Filmo autorius tarsi lieka įvykių užkulisiuose. Nors ir nematomas, jis yra vienas personažų, kurio veiksmuose juntamas emocinis artumas Lietuvai. Įsitempęs ir susikaupęs jis filmuoja televizijos laidas, nekreipdamas dėmesio net ir į įkyriai skambantį telefoną. Tai, kas vyksta televizoriaus ekrane, nematomam veikėjui yra svarbiau nei jo aplinka. Jis komentuoja, perjunginėja kanalus, reguliuoja garsą, priartina, atitolina kamerą, tildo šėlstančius vaikus, prašo saviškių paduoti bateriją, nes pats negali pasitraukti iš „įvykio vietos“. Nors autorius įsileidžia žiūrovą į asmeninę erdvę (kartais girdimi žingsniai, varstomos durys, raktų žvangėjimas, muzika, vaikų krykštavimas), bet šeima, kaip ir jis, lieka šešėlyje. Veiksmo centras yra televizorius – vienintelė akis į pasaulį, vienintelis ryšys su Lietuva. Televizorius tampa filmo personažu, pasakojančiu istoriją apie Ameriką, kuri tarsi stebi Dovydo (Lietuvos) ir Galijoto (Sovietų Sąjungos) kovą, bet ir nesiryžta pripažinti Dovydo pergalės, nors šis pusę amžiaus gludintu akmeniu jau mirtinai sužeidė priešininką. J. Mekas siūlo filmą žiūrėti „kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, dramoje išreiškiamas nepalaužiamas vienos tautos noras būti laisva, Olimpo dievams remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos veikėjai – prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės“. Šis pasiūlymas neįpareigoja žiūrovo, atvirkščiai, jam suteikiama laisvė jausti, analizuoti, prisiminti. Kiekvienas parodos lankytojas interpretuos šį darbą savaip, bet sentimentaliausieji turbūt būsime mes, lietuviai. Kolektyvinėje atmintyje ryškius pėdsakus palikę Baltijos kelio, laužų prie Parlamento, Sausio 13-osios nakties vaizdai kiekvieną šiuos įvykius išgyvenusį (daugelį – taip pat prie televizorių ekranų) žiūrovą grąžins į netolimą praeitį. Tai, ką prieš dvidešimtmetį ne kartą matėme per LRT, fragmentiškai kartojasi ir šiame filme, bet tai – amerikietiška istorija, ta pati drama, tik režisierius – kitas.
2010-03-01
Jonas Mekas pelnė Krokuvos kino festivalio Drakonų drakono apdovanojimą
Drakonų drakono apdovanojimas filmininkui paskirtas už įtaką pasaulio kinui. Šių metų gegužės mėnesį Jonas Mekas aplankys Krokuvą, kur tuo metu vyks minėtas festivalis, pažymėsiantis penkiasdešimties metų sukaktį. Šiame festivalyje Jonas Mekas lankysis pirmą kartą. Drakonų drakono apdovanojimas, įsteigtas 1998-aisiais, skiriamas už geriausius dokumentinius ir animacinius filmus. Krokuvos kino festivalio direktorius Krzysztofas Gieratas sako, kad „Jonas Mekas yra avangardo simbolis, kurio filmus komunistiniais metais žiūrėjome smalsiomis akimis, nes tai buvo laisvės įsikūnijimas, ir ne vien mene“. Drakonų drakono apdovanojimo įteikimo ceremonija vyks šių metų birželio 1 dieną. Taip pat planuojama jo filmų retrospektyva, meno darbų paroda bei susitikimai su publika.
Laisvalaikis, sportas, kultūra
Parodos „Laisvalaikis, sportas, kultūra“, siekiančios atskleisti harmoningą bendrosios žmogaus kultūros raidą, dalyviai – individualistai – Algis Ramanauskas, Ginataras Znamierowski, Jonas Valatkevičius, Donatas Srogis, Evaldas Jansas, Benigna Kasparavičiūtė – tai dailininkai, susitelkę prieš postmodernizmo propaguojamą kultūrą be idealų, be tradicijų, be ateities ir praeities. Kai jaunuosius kūrėjus nustojo dominusi bendroji vertybių hierarchija, dalis vyresniosios ir jaunesniosios kartos menininkų susivokė, kad šiandien itin būtina tvirtybė, norint neprarasti meninės kūrybos, kūno kultūros ir laisvalaikio pomėgių svertų bei amžiais tikrintų dvasinių vertybių kriterijų ir idealų. Tai neįmanoma žengiant po vieną, svarbu jausti panašiai įsitikinusio kolegos petį!
Individualistai viską niveliuojančiai internacionalinei postmodernistų nuostatai mėgina priešpastatyti tautiškumą – ne tiesmuką, o žymiai imlesnės apimties, ne apibrėžtą tautinių motyvų ar tam tikrų stiliaus požymių, o sukaupusį dvasinę tautos patirtį.
Visi kaip vienas pripažindami tapybos ir video kalbos žavesį, jos spalvų, garsų, RGB ir CMYK tonų turtingus niuansus, jautrų tapybos ar ekrano paviršių, o tapybą ir video suvokdami kaip paveikslą, vertindami prasmingą laisvalaikį, turintys savo apibrėžtą unikalią erdvę, sulygsvarintą meninę kompoziciją, tuo pačiu – skirtingos meninės asmenybės.
Šios grupės dailininkai individualistai pakankamai modernūs, nes visi pasirinkę meninės improvizacijos būdą, turi sukūrę savitą plastinės raiškos modelį, originalią vaizduotę. Jų kūryba brandi, meistriška, prasminga, be tuščių žaismo efektų.
Kai kurie iš parodos dalyvių aktyviai sportuoja, kiti – labiau lavinasi dvasiškai, nemažai laiko skiria harmoningo ryšio su mūsų unikalia gamta paieškoms.
Laisvalaikis, sportas ir kultūra – lyg neatsiejami vienos gyvybės elementai. Gyvybės, kurios palaikymo ir globos negalima atidėti nė akimirkai, kaip negalima pavasarį atidėti sėjos ar rudenį derliaus dorojimo. Juk žmogus – fizinė ir dvasinė esybė, stovinti aukščiausiame raidos pakopos laiptelyje!
Parodos kuratorius Kęstutis Šapoka
Paroda veiks nuo kovo 5 d. iki balandžio 16 d.
(atidarymas kovo 5 d., 18 val.)
Jono Meko vizualiųjų menų centre, Vilniuje, Gynėjų g. 14
2010-02-23
Klaipėdoje - viešųjų paskaitų ciklas „4! žymūs vardai apie Fluxus, J.Mačiūną ir J.Meką“
Tąkart į šį renginį rinkosi visas Niujorkas, nes tikėjosi išvysti dvylika pasaulio mastu pripažintų menininkų – išvydo tik vardus ir pavardes ekrane: taip Mačiūnas atsisveikino su Fluxus palikusiais ir įžymybėmis tapusiais draugais. Klaipėdoje keturi žymūs lietuvių vardai, atvirkščiai, stengsis perteikti Fluxus filosofiją ir praktiką susirinkusiems klausytojams. Paskaitų ciklą kovo 4 dieną, ketvirtadienį, 18 val. pradės ilgai domėjęsis Fluxus Lietuvos laisvojo universiteto iniciatyvinės grupės vadovas Darius Pocevičius. Jis bandys atsakyti į klausimą: „Jurgis Mačiūnas – menininkas ar antimenininkas?“ Klausytojų laukia intriguojanti meno judėjimo kūrimo, socialinių šio proceso aspektų analizė. Vakaro pabaigoje bus rodomas Jono Meko filmas „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“. Kovo 19 d., penktadienį, 17 val. paskaitų ciklą pratęs kauniškis dalininkas Antanas Obcarskas, žiūrovams ir klausytojams demonstruos 2003-2005 metais prie Kauno marių rengtų Fluxus akcijų „Išplukdytas menas“ vaizdinę medžiagą. Taigi laukia autentiški (šių akcijų dalyvio) lektoriaus komentarai, leisiantys pajusti, kokias transformacijas Fluxus patyrė Lietuvoje, kai buvo interpretuotas A.Obcarsko ir kitų dailininkų Numatoma, kad kovo 26 d., penktadienį, 14 val. 33 min. prasidės menininko, pedagogo Redo Diržio seminaras Klaipėdos vyresniųjų klasių moksleiviams apie Fluxus. R.Diržys su mokiniais bendromis jėgomis bandys žvelgti į Fluxus dvejopai: bus siekiama suprasti, koks buvo Fluxus, kol gyveno Jurgis Mačiūnas, ir koks šis judėjimas yra dabar. Lektorius žada įvairiapusį žvilgsnį, asmeninės patirties perteikimą moksleiviams. Paskaitų ciklą kovo 31 d., trečiadienį, 14 val. vainikuos Jono Meko vizualiųjų menų centro direktoriaus režisieriaus Kristijono Algirdo Kučinsko paskaita „Jono Meko lietuviškumas ir internacionalumas“. Dėmesio – ištikimiausiems klausytojams bus rodomas vienintelis lietuvių kalba įgarsintas J.Meko filmas „Ar buvo karas?“. Filmo tema – bandymas suvokti Amerikoje atsidūrusių lietuvių emigrantų padėtį. Atsisveikindami su Klaipėdos klausytojais, kiekvienam paskaitų rengėjai dovanos filmo „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ DVD plokštelę.
2010 metų vasario 16 d. JMVMC galerija nedirbs.
2010 metų vasario 16 d. JMVMC galerija nedirbs.
2010-02-02
Kol lietuviai diskutuoja – ispanai plečia Guggenheimo muziejų
Ekspertų grupė praėjusiųjų metų gruodžio mėnesį pristatė fondui svarstyti naujojo Guggenheimo filialo įkūrimo šalia Bilbao esančiame Urdaibajo parke galimybių studiją. Minėtas parkas yra Iberijos pusiasalyje, Baskų regione, ir ypatingas savita gamta (ažuolų ir pušų giraitės, hidrografiniai draustiniai) bei archeologiniu akmens amžiaus bei Viduramžių paveldu. Kartu šiuo metu vyksta derybos dėl kainos, kurią baskai turės sumokėti už prekinį ženklą bei bendradarbiavimą su pasauliniu Guggenheimo muziejų tinklu. Neoficialiai minimos galimo susitarimo preliminarios sumos svyruoja nuo 60 iki 100 mln. JAV dolerių už artimiausius 20 metų. Dabartinė Bilbao sutartis su S.Guggenheimo fondu baigiasi 2014 metais ir kainavo 20 mln. JAV dolerių. Baskai, kurie patenkinti bendradarbiavimu ir siekia naujos sutarties, pasiruošę primokėti daugiau už tai, kad Guggenheimo muziejus nesutiktų suteikti savo vardo projektui Vilniuje. Ermitažo-Guggenheimo įkūrimas Vilniuje šiuo metu sustojo ties galimybių studijos tvirtinimu – tai atlikti turi Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Tarptautinių ekspertų parengtoje studijoje išdėstyta daugybė ekonominių, politinių, socialinių, kultūrinių muziejaus statybos ir steigimo privalumų: tai – ir didžiuliai atvykstančių turistų srautai, reiškiantys milžiniškas pajamas į valstybės ir savivaldybės biudžetus, ir naujos darbo vietos, ir pasaulinio lygmens parodos Vilniuje ir t.t. Muziejaus Vilniuje projektavimo konkursą laimėjo irakiečių kilmės Londone gyvenanti architektė Zaha Hadid. Lietuvos architektų patriarchu vadinamas Algimantas Nasvytis, beje, lankęsis ir Bilbao muziejuje, tvirtina, kad šios pasaulinio masto architektės projektas Vilniui yra atitinkantis aukščiausius reikalavimus. Kai kurie mūsų šalies politikai yra įsitikinę, kad Vilniuje Bilbao muziejaus sėkmės pakartoti bus neįmanoma. Tuo metu ispanai jau galvoja apie tai, kaip pakartoti nepakartojama. Ir negaili nei jėgų, nei pinigų. Po to, kai 1997-aisiais Bilbao pastatytas Guggenheimo muziejus, jo sėkmės istoriją imta vadinti „Guggenheimo efektu“: tai reiškia ekonomikos atsigavimą, išėjimą iš socialinės stagnacijos. Sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, sustiprėjo atvykstamasis turizmas, o vyriausybės investicijos atsipirko po septynerių metų. Pasak Bilbao Guggenheimo muziejaus direktoriaus Juano Ignacio Vidarte, „plečiant muziejų Baskijos mieste Urdaibajuje, siekiama ne tik padidinti parodų plotus, bet ir plėtoti naujus projektus, stiprinti bendradarbiavimą su kitais Guggenheimo muziejais pasaulyje, plėtoti inovatyvią muziejaus koncepciją, kurioje puikiai dera aplinka, menas bei verslas“. Ambicingas ispanų siekį supranta ir S.Guggenheimo fondo vadovybė: „Mes tikime, kad muziejaus plėtra Urdaibajuje pasiūlys lankytojams išskirtines ir nepamirštamas kultūros ir meno patirtis“, - sakė Guggenheimo muziejaus ir fondo vadovas Richardas Armstrongas įtakingam tarptautiniam žurnalui „Artdaily“. Niujorkas, Venecija, Abu Dabis, Berlynas, Bilbao – kompanija, prie kurios, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu, gali prisijungti ir mūsų šalies sostinė.
Pirmoji Fluxus bienalė Italijoje prasidėjo Jurgio Mačiūno paroda
Lietuvos menininkui skirtoje parodoje eksponuojamas 1976 m. sukurtas “Flux Ping Pong” eksponatas – centrinė bienalės ašis, išryškinant žaidimą kaip neatsiejamą komunikacijos būdą mene ir gyvenime. Parodoje taip pat bus pristatyti menininko grafikos dizaino darbai, jo atliktos meno istorijos kritikos studijos. Didelis dėmesys bus skiriamas J.Mačiūno kolektyviniams Fluxus judėjimo darbams, pabrėžiant jo gebėjimą harmoningai kurti su kitais Fluxus grupės bendraminčiais iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos bei Tolimųjų Rytų, jungiant įvairių menininkų patyrimus bendrai kūrybai. J.Mačiūno – Fluxus įkūrėjo darbai, idėjos ir konkreti veikla paskatino konceptualiojo meno atsiradimą – meną kaip žmogaus tyrinėjimą, kaip mąstymą apie jį supantį pasaulį. Įsigalėjo meninės išraiškos priemonės, paremtos „naujuoju juslingumu“ (new sensibility), jautrumu banaliai, kasdienei aplinkai. Suklestėjo naujos meno rūšys: „hepeningai“, „environmentai“, „junk“, kūno menas, instaliacijos, kurias vienija intermedija bruožas. Šiam menininkui neabejotinai pavyko prisidėti prie to, kad XX a. pabaigos Vakarų menas iš esmės pakeistų savo raiškos bei vertybių orientaciją. Parodos kuratoriaus, žymaus menotyrininko, meno kritiko Achille Bonito Oliva tikslas – parodyti ne tik iškilius J.Mačiūno meno darbus, bet ir išryškinti kitas svarbias menininko veiklos sritis, kaip Fluxus judėjimo organizavimą, Fluxus leidinių stilistikos sukūrimą, naujų socialinių meno struktūrų kūrimą Soho rajone. Būtent J. Mačiūnas apsigyvenęs bei paskatinęs kitus menininkus įsikurti Soho rajone nulėmė šio unikalaus pramoninio rajono išlikimą. Šiandien jame įsikūrusios garsiausios pasaulio galerijos, o pats rajonas kaip paveldo objektas išsaugojo savo autentišką išvaizdą ir struktūrą.
Jono Meko vizualiųjų menų centras, pasitikėjimo principu, visus, kurie šiuo metu dėl suprantamų ir objektyvių priežasčių neturi darbo, bet ateis su šeimos nariais ar vaikais, įleis į Šarūno Barto filmų peržiūras nemokamai.
Gerų įspūdžių!
2010-01-20
ŠARŪNO BARTO filmų seansai
ŠARŪNO BARTO filmų seansai
Filmų seansai prasidės kiekvieną dieną 13:00 ir 16:00 val. (atkreipkite dėmesį - 7dienis ir 1dienis - ne darbo dienos).
Taip pat žiūrovai galės susipažinti su Š. Barto naujausio filmo EUROAZIJOS ABORIGENAS ištraukomis.
Bilietų kainos - 10 lt.
Studentams, moksleiviams ir senjorams - 5 lt.
Kino režisieriaus Šarūno Barto ir Fluxus pradininko Jurgio Mačiūno susitikimas Vilniuje
„Jono Meko vizualiųjų menų centras džiaugiasi ir didžiuojasi galimybe Vilniuje pristatyti dviejų pasaulinio lygmens menininkų – Šarūno Barto ir Jurgio Mačiūno – kūrybą. Savita Šarūno Barto kino kalba kritikų dažnai vadinama kino filosofija, jo filmuose dalyvauja neprofesionalūs aktoriai, vaidinantys savo pačių gyvenimus, ištrinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, o Jurgis Mačiūnas – nereikšmingumo genijus, savo sukurtu Fluxus judėjimu padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei Vakarų kultūrai, postmoderniajam menui“, - teigia Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas Algirdas Kučinskas.
Su filmu "Septyni nematomi žmonės" Šarūnas Bartas 2005 metais dalyvavo Kanų kino festivalyje. Iš viso režisierius yra sukūręs arba prisidėjęs kaip scenaristas, prodiuseris prie keturiolikos filmų. Jis pirmasis Lietuvoje įkūrė nuo valstybės nepriklausomą kino studiją "Kinema". Vienas iš pirmųjų jo vidutinio metražo dokumentinių filmų - "Praėjusios dienos atminimui" - 1990 metais apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu.
1992 metais Šarūnas Bartas pelnė Berlyno kino festivalio apdovanojimą už filmą "Trys dienos", o 1995 metais tarptautinių festivalių komisijos darbą "Koridorius" įvertino dviem prizais. 2000 metais Venecijos kino festivalyje už geriausią filmą, atskleidžiantį žmogaus ir gamtos sąsajas, - "Laisvė" - apdovanotas specialiuoju prizu. 2001 metais Š. Bartas gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Režisieriaus darbuose užfiksuotos tolimos nuo Lietuvos, egzotiškos erdvės: Marokas, Sibiras, Ukrainos stepės ir t.t. Naujausio, šiuo metu baigiamo montuoti Šarūno Barto filmo "Eurazijos aborigenas" ištraukas Vilniaus žiūrovai pamatys Jono Meko vizualiųjų menų centre, - filmuota taip pat įvairiose vietovėse, o be to, vaidina pats Šarūnas Bartas.
Nedaug kas žino, kad režisierius savo karjerą pradėjo kaip fotografas – žiūrovai retrospektyvoje pamatys Šarūno Barto fotografijas, kuriose užfiksuotas filmų kūrimas.
Paroda “Fluxus Pasirodymai” skirta tarptautinio Fluxus judėjimo koncertų, performansų ir kitų su performatyvumu susijusių 1958-1978 metų kūrinių pristatymui. Suformuota iš plakatų, nuotraukų, partitūrų, kortelių, dokumentų ir video medžiagos ekspozicija pristatys nekonvencionalius būdus, kaip meninė patirtis įkeliama ir iškeliama iš kasdieninės patirties.
Dauguma Fluxus žmonių susitiko ir buvo įtakoti John Cage 1957 -1959 metais vedamose eksperimentinės kompozicijos paskaitose New School for Social Research Niujorke. George Brecht išrasta įvykio partitūra (event score) buvo žymimi kasdieniniai veiksmai, kaip minimalistiniai performansai ar įsivaizduojami eksperimentai kasdienoje. Fluxus performansams, įvykiams ir koncertams būdingas neteatrališkumas, paprastumas tiek priemonių tiek veiksmo srityse, trumpumas, šmaikštumas. Eksponuojamame Fluxus manifeste teigiama, kad „bet kas gali pakeisti meną ir bet kas gali tai padaryti. Todėl šis pakaitalas – menas nustebimas – turi būti paprastas, įdomus, susidomėjęs nereikšmingumais, nebūti preke“.
Tarp Fluxus kūrėjų buvo paplitusios įvykių kortelės (event cards). Kortelėje paprastai keliais žodžiais ar sakiniais buvo nusakomas performansas, jos nebūdavo menininko pasirašomos ir jas dažniausia atspausdavo pats Jurgis Mačiūnas savo IBM Executive spausdinimo mašinėle, gavęs idėjas ar užuominas iš kitų Fluxus narių. Kortelės ir partitūros sudarydavo rinkinį ir buvo skirtos privačiam žiūrėjimui.
John Lennon 1966 Indica galerijoje Londone gavo kortelę su užrašu „kvėpuok“ (breathe). Tai buvo jo pirmas susitikimas su Yoko Ono. John ir Yoko palaikė artimus ryšius su Jurgiu Mačiūnu: samdė jį apipavidalinti jų parodą, kartu dalyvavo ir rengdavo flux šventes, kartu rengė maisto šventes. Dėl skrandžio vėžio negalėdavęs valgyti daugelio maisto produktų Jurgis kūrė prijuostes ir stalų nuotraukas. Parodoje pristatomos Mačiūno sukurtos John Lenon ir Yoko Ono kaukės, jo kuruotos flux šventės skirtos John ir Yoko foto dokumentacija.
Kaip tarptautinio tinklo, Fluxus koncertai buvo rengiami Europoje (ypač Vokietijoje) Japonijoje ir Amerikoje. Dalį ankstyvųjų koncertų bus galima išvysti Ben Vautier išsaugotoje video medžiagoje iš Nicos.
Jurgio Mačiūno ir Šarūno Barto kūrybos derinys po Jono Meko vizualiųjų menų stogu yra neįprastas, todėl subtilus ir originalus.
Kontaktinis asmuo: Martynas Grigas, tel.: +37061124166, Gynėjų g. 14, Vilnius
Architektai Zaha Hadid (gyvena Londone, Pritzkerio prizo laureatė) ir Danielis Libeskindas (gyvena Niujorke, projektavo Žydų muziejų Berlyne, Denverio meno muziejų Amerikoje etc.) įtakinguose pasaulio architektūros leidiniuose pristatė ir Vilniaus Ermitažo-Guggenheimo projektų vizijas su nuotraukomis bei brėžiniais. Abu šie architektai dalyvavo minėto muziejaus pastato projektavimo konkurse, o laimėjo – Zaha Hadid. Konkurse dalyvavo tik solidžios tarptautinės patirties turintys architektai. Po jo Vilniaus miesto savivaldybė užsakė Ermitažo-Guggenheimo muziejaus Vilniuje galimybių studiją. Šiuo metu laukiama, kad ją patvirtins Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Knygas „Zaha Hadid: Complete Works“, „Zaha Hadid: Complete Works 1979-2009” (abi išleistos 2009 metais) bei „Counterpoint: Daniel Libeskind in Conversation with Paul Goldberger” (2008) galima įsigyti iš internetinės knygų parduotuvės Amazon.com. Daugiau informacijos:
Kino režisierius, poetas Jonas Mekas atrado savyje naują talentą: kelias šių metų gruodžio dienas šventėms puošė savo draugės agnès b. galerijos – parduotuvėlės vitrinas, dažais rašydamas įvairius linksmus šūkius ir piešdamas gėles.
Bene pati ryškiausia ironiška frazė, atsiradusi ant vitrinos, buvo „Make War not Love“ („Kariaukite, o ne mylėkite“). Garsioji Johno Lennono frazė skamba atvirkščiai: „Make Love not War“ („Mylėkite, o ne kariaukite“). Be to, Jonas Mekas ant vitrinos pasirašė esąs velnias.
Paklaustas apie šį projektą, Jonas Mekas atsakė: „Pasaulis tapo pernelyg rimtas, mums reikia daugiau lengvumo, humoro, net ir krautuvėse!“.
Kai kurie iš Jono Meko ant vitrinos rašytų tekstų dar pavasarį buvo pristatyti Paryžiaus „Dienos galerijoje“. Dabar šios frazės yra perspausdinamos ant visų agnès b. dovanų pakuočių, lipniųjų kortelių ir netgi marškinėlių.
Tarptautiniame Varšuvos festivalyje pažymėtas Jono Meko indėlis į pasaulio dokumentinio kino raidą
Jono Meko filmas "Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas" festivalio organizatorių pristatytas taip: "Naujausią Niujorko avangardinio kino krikštatėvio darbą sudaro penkios valandos televizijos žinių medžiagos, filmuotos J.Meko tiesiog iš televizijos ekrano, naudojant video kamerą. Televizijos žinių ištraukose rodomas Lietuvos nepriklausomybės atgavimas, kai Sovietų Sąjunga ima byrėti. Režisierius Jonas Mekas atidžiai įrašinėjo įvykius, kai 1990 m. Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, ir Gorbačiovas pasiuntė tankus į Vilniaus gatves, įskaitant gėdingą rusų desantininkų surengtą miesto televizijos bokšto ataką. Menininkas įrašinėjo jau filtruotą ir sumontuotą televizijai realybę. Tačiau "Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas" dokumentuoja ne tik žlungančios sistemos mirties spazmus, bet ir televizijos eros pabaigą. Įrašyti XX amžiaus pabaigos istoriniai vaizdai - geležinės uždangos griuvimas - po dvidešimties metų atveria kelią kitokiai medijai, labiau pritaikytai prie greitai kintančios realybės."
Varšuvoje pastebėtas Jono Meko indėlis į dokumentinio kino raidą
Naujausią Niujorko avangardinio kino krikštatėvio darbą sudaro penkios valandos televizijos žinių medžiagos, filmuotos Jono Meko tiesiog iš televizijos ekrano, naudojant video kamerą. Televizijos žinių ištraukose rodomas Lietuvos nepriklausomybės atgavimas, kai Sovietų Sąjunga ima byrėti. Režisierius Jonas Mekas atidžiai įrašinėjo įvykius, kai 1990m. Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, ir Gorbačiovas pasiuntė tankus į Vilniaus gatves, įskaitant gėdingą rusų desantininkų surengtą miesto televizijos bokšto ataką. Menininkas įrašinėjo jau filtruotą ir sumontuotą televizijai realybę. Tačiau "Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas" dokumentuoja ne tik žlungančios sistemos mirties spazmus, bet ir televizijos eros pabaigą. Įrašyti XX amžiaus pabaigos istoriniai vaizdai - geležinės uždangos griuvimas - po dvidešimties metų atveria kelią kitokiai medijai, labiau pritaikytai prie greitai kintančios realybės.
Vienoje – Jono Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“
Nuo spalio 8-osios iki 2010 metų vasario 7 dienos Vienos kunsthalėje veikia šiuolaikinio meno paroda „1989. Istorijos pabaiga ar ateities pradžia?“, skirta prieš dvidešimtmetį Vidurio ir Rytų Europoje įvykusioms politinėms permainoms. Parodoje pristatyti trisdešimt septynių menininkų darbai, kuriuose ieškoma aktualių metaforų ano meto įvykių kontekste.
Vienas parodos akcentų – Jono Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Bene penkias valandas trunkantį keturių dalių filmą J. Mekas sumontavo iš 1989-1991 metais jo paties perfilmuotų Amerikos televizijos informacinių laidų. Šis filmų kūrėjo darbas atveria plačių interpretacijos galimybių: vieni jame mato meno kūrinį, antri ištikimai laikosi eksperimentinių filmų linijos, na, o tretiems tai – dokumentinis, nostalgiškus jausmus sukeliantis pasakojimas.
Filmas-instaliacija
Keturių monitorių videoinstaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ 2008 metais buvo pristatyta Niujorke Stendhal galerijoje. Panašų formatą pasirinko ir austrų kuratoriai, J. Meko filmas Vienoje eksponuojamas kaip vieno ekrano instaliacija. Pasak kunsthalės direktoriaus ir parodos kuratoriaus Geraldo Matto,J. Meko filmas kvestionuoja požiūrio iškraipymą žiniasklaidoje. Jame analizuojamas vaizdų, susijusių su istoriniais įvykiais, srautas ir žiniasklaidos reikšmė istoriniame kontekste. Vaizdinės informacijos gausa bei filmo trukmė perteikia istorinių įvykių svarbą ir jų sampratos sudėtingumą. Norint geriau suprasti J. Meko kūrinį, nevalia pamiršti, jog filmas trunka 4 valandas ir 46 minutes ir kad televizijos informacija visada gali būti panaudota manipuliacijos tikslams. Žiūrovams pateikiami realūs vaizdai, tačiau tikroviškumo aspektas turi ribas.
Trečioje filmo „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ dalyje lyg netyčia įterpiama animacinė „Amoco ultimate Premium“ variklio reklama. „You give me quality, I give you performance“ (aut. vert. „Man – kokybė, Jums – galia (performansas)“), – sako linksmas variklis. Šis vos pastebimas intarpas gali būti interpretuojamas, kaip žiniasklaidos metafora. 1989 metų įvykiai tapo puikia informacine medžiaga („kokybe“) žiniasklaidos „performansui“. Galima teigti, kad tik šių istorinių įvykių dėka Lietuva susilaukė JAV televizijos dėmesio. Tai buvo bene labiausiai vykusi reklamos kampanija nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
1989-ieji, kaip ir dauguma XX amžiaus antrosios pusės įvykių, buvo visų pirma žiniasklaidos sensacija. Parodoje pristatomi dar du darbai medijų tema – žymioji pietų koriejiečio Namo June Paiko 1984 metais sukurta palydovinė instaliacija „Labas rytas, pone Orwellai“ („Good morning, Mr. Orwell“) bei čekų menininko Haruno Farocki dokumentinis filmas apie Rumunijos diktatoriaus Nikolajaus Čaušesku valdžios pabaigą, kuriame palyginami asmenine kamera nufilmuoti kadrai ir televizijos reportažai.
Dovydo ir Galioto kova, perteikta amerikiečių
Filmo autorius tarsi lieka įvykių užkulisiuose. Nors ir nematomas, jis, be abejonės, yra vienas personažų, kurio emocinis artumas su Lietuva užkoduotas jo paties veiksmuose. Įsitempęs su dideliu susikaupimu jis filmuoja televizijos laidas, net ir įkyriai skambantis telefonas nepajudina jo iš vietos. Tai, kas vyksta televizoriaus ekrane, nematomam veikėjui yra kur kas svarbiau, nei bendrauti su aplinka. Jis komentuoja, perjunginėja kanalus, reguliuoja garsą, priartina, atitolina kamerą, tildo šėlstančius vaikus, prašo saviškių paduoti bateriją, nes pats negali pasitraukti iš „įvykio vietos“.
Nors autorius ir įsileidžia žiūrovą į savo asmeninę erdvę (kartais girdimi žingsniai, praveriamos durys, raktų žvangėjimas, muzika, vaikiškas krykštavimas), tačiau šeima, kaip ir jis pats, išlieka šešėlyje. Veiksmo centras yra televizorius – vienintelė akis į pasaulį, vienintelis ryšys su Lietuva. Televizorius tampa filmo personažu, pasakojančiu istoriją apie Jungtines Amerikos valstijas lyg dievą, stebintį Dovydo (Lietuvos) ir Galijoto (Tarybų Sąjungos) kovą ir nesiryžtantį pripažinti Dovydo pergalės, nors šis pusę amžiaus gludintu akmeniu jau mirtinai sužeidė Galijotą.
Pats J. Mekas siūlo filmą žiūrėti „kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, vienos tautos nepalaužiamo noro būti laisvai, Olimpo dievams juos remiant kovoje su Jėgos ir Smurto karalyste. Dramos veikėjai – prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės". Šis pasiūlymas neįpareigoja žiūrovo, atvirkščiai, jam suteikiama laisvė jausti, analizuoti, prisiminti. Kiekvienas parodos lankytojas interpretuos šį darbą savaip, bet patys sentimentaliausi žiūrovai turbūt būsime mes – lietuviai. Kolektyvinėje atmintyje ryškius pėdsakus palikę Baltijos kelio, laužų prie parlamento, Sausio 13-osios nakties vaizdai kiekvieną šiuos įvykius išgyvenusį (beje, daugelį taip pat prie televizorių ekranų) žiūrovą sugrąžins į netolimą praeitį. Tai, ką prieš dvidešimtmetį ne kartą matėme per LRT, fragmentiškai pasikartoja ir šiame filme, bet tai – amerikietiška istorija, ta pati drama, tik režisierius – kitas.
Nuo spalio 8 dieną Kunsthalle Wien šiuolaikinio meno mylėtojus kviečia i parodos „1989. Istorijos pabaiga ar ateities pradžia?“ atidarymą. Parodoje be kitų menininkų darbų bus rodomas Jono Meko filmas „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Daugiau informacijos rasite http://www.kunsthallewien.at
Paroda veiks iki 2010 metų vasario 7. dienos.
Jonas Mekas apie filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“: "Šis filmas sumontuotas iš Niujorko televizijos laidų vaizdo medžiagos, filmuotos "Sony" vaizdo kamera, Sovietų Sąjungos žlugimo, t.y. 1989-1991 m. laikotarpiu, mano namuose, su kasdienio gyvenimo garsais fone. Matysite koncentruotą chronologišką apžvalgą, kas ir kaip vyko tuo istoriškai labai svarbiu laikotarpiu; kaip viskas atrodė ir kaip buvo interpretuota televizijos dienos žinių komentatorių ir jų svečių. Bet galite ši filmą žiūrėti ir kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, vienos tautos nepalaužiamo noro buti laisva, Olimpo dievams juos remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos veikėjai - prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės".
*************************************************
Kitas svarbus kultūrinis įvykis – 2009 metų lapkričio 12 dieną Vienos modernaus meno muziejuje (MUMOK) bus atidaryta paroda lyčių tema Rytų Europos mene - GENDER CHECK, kurioje bus eksponuojami ir lietuvių menininkių Eglės Rakauskaitės, Sofijos Veiverytės darbai, kuratorė – Laima Kreivytė. Plačiau internete: http://www.gender-check.at irhttp://www.mumok.at/programm/vorschau/gender-check/?L=
2009-10-01
Paskelbta Hermitage- Guggenheim muziejaus Vilniuje galimybių studijos prezentacija
Paskelbta Hermitage- Guggenheim muziejaus Vilniuje galimybių studijos prezentacija.
Susipažinti su studija ir parengta šio projekto strategija galite parsisiuntę šiuos dokumentus:
Ateities vizija- architektūriniai pasiūlymai naujam muziejui Vilniuje. Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus inicijuota Galimybių studija. Dydis: 21Mb. Parsisiųsti.
Išskirtinė sėkmės istorija Naujai Europai (parengė Hermitage Guggenheim Vilnius ir Jono Meko vizualiųjų menų centras). Dydis: 54Mb. Parsisiųsti.
2009-10-01
Pratęsiama Ispanijos kino paroda
Jono Meko vizualiųjų menų centro lankytojų pageidavimu pratęsiamas "Ispanijos kinas. Vizualinė kronika" parodos eksponavimo laikas iki šių metų lapkričio 5 dienos.
JMVMC pradeda filmų pardavimus!
1.Adolfas Mekas - going home - 42,00 Lt 2.Berthold Bartosch - I'dee - 42,00 Lt 3.Boris Lehman - a la recherche du lieu de ma naissa - 42,00 Lt 4.British avant-garde film of the 1960s & 1970s - 46,00 Lt 5.Christopher Maclaine - beat films - 42,00 Lt 6.Dada cinema (Hans Richter, Viking Eggeling, Rene) (x3) - vnt. 38,00 Lt 7.David Perlov - Diary (6 DVD) -630,00 Lt 8.FLUXUS - fluxfilm antology (x2) - vnt. 46,00 Lt 9.Hans Richter - give chance a chance- 40,00 Lt 10.Harry Smith - early abstractions- 42,00 Lt 11.Isidore Isou - Traite de bave et d'eternite (x2) - vnt. 47,00 Lt 12.Jean- Jacques Lebel - les avatars de venus -46,00 Lt 13.Jeff Scher - reasons to be glad- 42,00 Lt 14.Jim Davis - horizons of light -46,00 Lt 15.Jonas & Adolfas Mekas - the brig -37,00 Lt 16.Jonas Mekas - reminiscences of a journey to Lithuania- 90,00 Lt 17.Jonas Mekas - this side of paradise (x2) - vnt. 42,00 Lt 18.Jonas Mekas - three friends (x2) - vnt. 42,00 Lt 19.Ken Jacobs - TOM TOM THE PIPER'S SON - 105,00 Lt 20.Kenneth Anger - fantoma - 55,00 Lt 21.Maya Deren - divine horsemen -42,00 Lt 22.Maya Deren - experimental films- 42,00 Lt 23.Man Ray - coffret -35,00 Lt 24.Martin Arnold - cinemnesis -45,00 Lt 25.Michael Snow - presents -42,00 Lt 26.Michael Snow - rinkinys -42,00 Lt 27.Oskar Fishinger - volume 1 - 42,00 Lt 28.Oskar Fishinger - volume 2 - 42,00 Lt 29.Paul Sharits - mandala films - 42,00 Lt 30.Peter Tscherkassky - Cinema Scope Trilogy -42,00 Lt 31.Philiippe Garrel - le revelateur (x2) - vnt. 47,00 Lt 32.Piere Clementi - coffret- 55,00 Lt 33.Pola Chapelle - journey to Lithuania -42,00 Lt 34.Robert Breer - recreation -42,00 Lt 35.Stan Brakhage - anticipation of the night -42,00 Lt 36.Stan Brakhage - dog star man- 42,00 Lt 37.Stan Brakhage - hand-painted films - 42,00 Lt 38.Stan Vanderbreek - Visibles -42,00 Lt 39.Stephen Dwoskin - dyn amo (x2) - vnt. 47,00 Lt 40.Visions of Warhol (Jonas Mekas, Willard Maas) (x2) - vnt.42,00 Lt
Rudenio dovana JMVMC lankytojams!
2009-09-09
Ispanijos kinas. Savojo identiteto beieškant
Ispanijos kinas. Savojo identiteto beieškant Įžanga į parodą „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“ JMVMC rugsėjo 9 d. 18 val.
2009m. rugsėjo 9d. – spalio 5 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, (Gynėjų g. 14, Vilnius) vyks fotografijų paroda „Ispanijos kinas. Vizualinė kronika“, atidarymas – rugsėjo 9 d. 18.val. Paroda supažindina su ispaniško kino istorija, atskleidžiant charakteringiausius kiekvieno dešimtmečio bruožus. Ispaniškas kinas pradėtas kurti bene anksčiausiai visoje Europoje ir beveik nuo pat pradžių pasižymėjo aukštais reitingais, turint galvoje šalies silpną finansinę bei pramoninę situacijas. Tačiau užsienyje į jį rimtai imta žiūrėti tik trisdešimčia metų vėliau. Pagal kai kuriuos šaltinius, pirmą žingsnį link užsienio auditorijos žengė Luisas Garc?a Berlanga su savo filmu „Sveiki atvykę, pone Maršale!“ (Bienvenido, Mr. Marshall!), kuris buvo pristatytas Kanų festivalyje 1953 – aisiais. Tačiau per tą ilgą pusę amžiaus prieš Berlangos filmą buvo sukurta daug įdomių darbų, kurie iš šiandienos perspektyvos žiūrint atrodo daug vertingesni ir patrauklesni, nei manyta anksčiau. Juk tada aktyviai dirbo tokie režisieriai kaip Benito Perojo, Edgaras Neville‘is, Rafaelis Gilis ir kt. Diktatūros laikotarpis dar labiau apsunkino situaciją. Visiškai priklausomi nuo valdžios kai kurie režisieriai rinkosi temas, šlovinančias režimą. Nepritariantys situacijai rinkosi itin painią stilistiką, kupiną užslėptų užuominų, kurias žiūrovai ne itin suprasdavo. Treti žvalgėsi į užsienietiškus modelius: Holivudo ti
